Valstybė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą.
Turinys |
[taisyti] Vaidmuo ir intervencijos ribos
[taisyti] Vaidmuo
Egzistuoja du pagrindiniai požiūriai, koks turėtų būti valstybės vaidmuo:
- Etatizmas. Valstybės vaidmuo politiniame gyvenime suabsoliutinimas. Pasak G. Hėgelio: „Valstybė – tikslas savyje“. Variantai: autoritarinis, totalitarinis, skandinaviškas.
- Anarchizmas. Valstybinė organizacija laikoma negerove, krizių priežastimi. Tikslas – visuomenė be viešpatavimo, prievartos struktūros.
[taisyti] Intervencija
Praktinės politikos požiūriu kai kurios šiuolaikinės ideologijos griežtai skiria įvairias valstybės intervencijos sritis. Pirmoji jų siejama su valstybės uždaviniais kurti teisinę visuomenės infrastruktūrą, palaikyti teisėtumą ir tvarką, ginti nacionalinę teritoriją nuo išorės agresijos ir įtvirtinti tam tikras tradicines moralės normas. Antroji galima valstybės veiklos sritis – jos intervencija į ekonominę sistemą: tiesiogiai užsiimama gamyba arba ji reguliuojama, anuliuojama dalis ar net visos su privačia nuosavybe susijusios teisės, perskirstomos pajamos ir teikiamos paslaugos pagal kitokį nei rinkos principą (gauna tas, kas moka). „Naujųjų dešiniųjų politiniai sąjūdžiai JAV ir Vakarų Europoje dažnai palaiko valstybę pirmojoje srityje (pvz., pritaria didesnėms karinėms išlaidoms, laikosi dogmatinių moralinių pažiūrų), bet kartu siekia “apkarpyti" valstybę socialinės rūpybos bei ekonominio reguliavimo srityje. Kai kurios demokratinio socializmo atmainos laikosi priešingo įsitikinimo – jos pritaria moralinių nuostatų liberalizavimui bei valstybės vaidmens mažėjimui pirmojoje srityje, bet kartu reikalauja valstybės veiklos ekspansijos antrojoje srityje.
[taisyti] Ateitis
Kai kurie mokslininkai daugelyje XX ir XXI a. sąvartoje vykstančių procesų įžvelgia modernios valstybės nykimo tendencijas. Nuo Europos iki Afrikos valstybės jungiasi į didesnes bendrijas; po valstybių suverenumo pamatais nuolat kasasi Jungtinės Tautos. Tarptautinė sistema tolsta nuo suverenių, tarptautinės teisės požiūriu lygiateisių teritorinių valstybių ansamblio. Jo vietoje po truputį iškyla keletas sudėtingų hierarchizuotų struktūrų. Be to, dauguma valstybių vis labiau praranda galimybes savarankiškai užtikrinti savo piliečių saugumą ir kontroliuoti savo užsienio politiką, savo karinių pajėgų panaudojimą bei savo ūkio ir kultūros raidą.
