Vaterlo mūšis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaterlo mūšis – vienas didžiausių XIX a. mūšių, įvykusių tarp Napoloeno Bonaparto ir sąjungininkų kariuomenių.
1815 m. kovo 1 d. Napoelonas paliko savo tremties vietą – Elbos salą ir išsilaipino Prancūzijoje, ten subūręs sau ištikimų karių armiją perėmė valdžią Prancūzijoje. Tuo metu sąjungininkai pamiršę visus vyravusius nesutarimus, sukūrė septintąją antiprancūzišką koaliciją.
Napoelonas į sąjungininkų koaliciją atsakė įsiveržimu į Belgiją. Šioje šalyje jo kariuomenę pasitiko anglai ir prūsai.
1815 m. birželio 18 d. prie Vaterlo, netoli Briuselio įvyko lemiamas mūšis. Anglų kariuomenė vadovaujama A. Velingtono, sugebėjo atlaikyti prancūzų armijos puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsijos kariuomenė nulėmė visą mūšio eigą. Napoleonas pralaimėjo. Jo antrasis viešpatavimas, trukęs šimtą dienų baigėsi. Pats Napoelonas buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.
