Volga
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Volga | |
|---|---|
 |
|
| Ilgis | 3530 km |
| Baseino plotas | 1 360 000 km² |
| Vidutinis debitas | 8000 m³/s |
| Ištakos | Valdajaus aukštuma |
| Žiotys | Kaspijos jūra |
| Šalys | Rusija |
Volga (rus. Во́лга, totor. İdel, mordv. Raw, marių Юл; antikos laikais vadinta Ra, viduramžiais – Itilis) – ilgiausia Europos upė europinėje Rusijos dalyje. Upės ilgis 3530 km (iki vandens saugyklų pastatymo – 3690 km). Tai pagrindinis upių laivybos arterija Rusijoje. Su Baltijos jūra Volga susisiekia kanalais.
[taisyti] Geografiniai duomenys
Volga išteka iš vakarų Rusijoje esančios Valdajaus aukštumos (į šiaurės vakarus nuo Maskvos), 228 m virš jūros lygio, įteka į Kaspijos jūrą šalies pietuose. Žiotys yra 28 m žemiau pasaulinio vandenyno lygio. Į Volgą įteka apie 200 intakų. Kairiųjų intakų daugiau ir jie vandeningesni. Volgos baseinas užima apie 1/3 Rusijos europinės dalies ir tęsiasi nuo Valdajaus ir Vidurio Rusijos aukštumos vakaruose iki Uralo rytuose. Saratovo platumoje baseinas staigiai susiaurėja ir nuo Kamyšino iki Kaspijos jūros Volga teka be intakų. Pagrindinė, vandeniu aprūpinanti Volgos baseino dalis nuo ištakų iki Nižnij Novgorodo ir Kazanės yra miškų zonoje, vidurinė dalis nuo Samaros ir Saratovo – miškastepės zonoje, žemutinė dalis stepių zonoje (iki Volgogrado), pati pietinė – pusdykuminėje zonoje. Volga paprastai dalijama į tris dalis: aukštutinė Volga – nuo ištakų iki Okos įtekėjimo, vidurinė Volga – nuo Okos žiočių iki Kamos įtekėjimo ir žemutinė Volga – nuo Kamos žiočių iki įtekėjimo į Kaspiją.
Volgos ištakos – šaltinis Volgo-Verchivjės kaimo Tverės srityje. Aukštupyje, tebetekėdama Valdajaus aukštumoje Volga prateka per nedidelius ežeriukus – Verchitą, Steržą, Vselugą, Peno ir Volgo. Ištekėjimo iš Volgo vietoje dar 1843 m. buvo įrengta užtvanka vandens lygio reguliavimui ir navigacijai tinkamo gylio palaikymui.
Tarp Tverės ir Rybinsko ant Volgos prie Dubnos pastatyta Ivankovsko vandens saugykla (vadinamoji Maskvos jūra) su užtvanka ir hidroelektrine, prie Ugličiaus – Ugličiaus vandens saugykla ir hidroelektrinė, prie Rybinsko – Rybinsko vandens saugykla ir hidroelektrinė. Tarp Rybinsko ir Jaroslavlio ir žemiau Kostromos Volga teka siauru slėniu su aukštais krantais, kirsdama Ugličiaus-Danilovo aukštumą ir Galičio-Čuchlomsko aukštumą. Toliau Volga teka per Unžensko žemumą ir Balachnino žemumą. Prie Gorodeco (aukščiau Nižnij Novgorodo) ant Volgos pastatyta Gorkio HE užtvanka ir suformuota Gorkio vandens saugykla. Pagrindiniai aukštutinės Volgos intaka – Seližarovka, Tverca, Mologa, Šeksna ir Unža.
Vidurupyje, žemiau Okos žiočių, Volga darosi dar vandeningesnė. Ji teka šiauriniu Pavlogio aukštumos kraštu. Dešinysis upės krantas aukštas, kairysis – nuožulnus. Prie Čeboksarų pastatyta Čeboksarų HE, aukščiau kurios susidarė Čeboksarų vandens saugykla. Didžiausi Volgos vidurupio intakai – Oka, Sura, Vetluga ir Svijaga.
Žemupyje, po Kamos įtekėjimo, Volga tampa labai vandeninga.
