Šilutės istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) per Šilutės seniūnijos teritoriją ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą. 1511 m. įkurta smuklė, kuri davė pagrindą Šilokarčemos gyvenvietės atsiradimui. XVI a. pr. atsikūrė Verdainė, 1540 m. joje gyveno 27 šeimos. 1566 m. pastatyta Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. 1540 m. įkurta Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai. Nuo XVI a. antros pusės Šilokarčema (vok. Heydekrug) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet iš Žemaitijos, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.
Turinys |
[taisyti] Naujieji laikai
XVII a. įkuriami dvarai Barzdūnuose, Macikuose, Verdainėje ir kt. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Verdainėje įsteigta karčema. 1684 m. Rusnės kunigas Mykolas Gaidys Verdainės pakraštyje įrengė sodybą, kuri davė pagrindą Gaidelių kaimo atsiradimui. 1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei, karo metu – 1628–1635 m. ją valdė švedai. 1701–1871 m. priklausė Prūsijos karalystei. XVIII a. Šilutės seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis – senieji gyventojai, kurių pagrindą sudarė lietuvininkai, žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), į jų vietas užpildė vokiečiai, austrai ir kt. Šilokarčemoje 1718 m. atidaryta pašto stotis, 1721 m. įsteigtas valst. dvaras, 1722 m. – valsčiaus centras, 1736 m. – gėrimų krautuvė, Laučiuose 1739 m. įsteigta pradžios mokykla. 1784 m. Šilutės apylinkėse buvo 14 kalvių. XVIII a. Šilutės apylinkėse buvo įvairių amatininkų: batsiuvių, siuvėjų, kalvių, odininkų, kailiadirbių, skrybėlininkų, kepėjų, mėsininkų, daržininkų, tekintojų, puodžių, kubilių, stiklių, dailidžių, stalių, dažytojų, mūrininkų, akmenskaldžių, tabako gamintojų, malūnininkų, aludarių, degtindarių, valtininkų. Amatininkais dažniausiai būdavo vokiečiai.
1818 m., Šilokarčemai tapus apskrities centru, joje ir jos apylinkėse pagyvėjo gyvenimas. XIX a. Šilokarčemoje buvo atidaryta vaistinė (1816 m.), ligoninė (1837 m.), baptistų namai 1837 m.), teismas (1839 m.), sūrių gamykla (1842 m.), kalėjimas (1848 m.), knygynas (1858 m.), spaustuvė (1861 m.), telegrafas (1862 m.). Žibuose pastatyta katalikų bažnyčia (1850 m.), Žalgiriuose įkurta bežemių kolonija (1870 m.). Pradžios mokyklos įsteigtos Gaideliuose (1821 m.), Grabupiuose (1821 m.), Žibuose (1844 m. – mergaičių, 1864 m. – aukštesnioji berniukų), Metirkviečiuose (1858 m.), Vileikiuose (1873 m.), Didšiliuose (1876 m.), Žalgiriuose (dvi – 1878 ir 1886 m.) ir kt. Nutiestas Tilžės – Klaipėdos plentas (1846-1850 m.), Tilžės – Klaipėdos geležinkelis (1872-1875 m.), keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčemos: Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt. XIX a. gyventojus nuvargino – badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai.
XX a. pirmoje pusėje Armalėnuose buvo plytinė (molį atsiveždavo siauruoju geležinkeliu iš karjero, esančio už 700 m). Verdainėje pastatytas dujų fabrikas (1907 m., veikė iki 1939 m.), kuriame buvo perdirbama akmens anglis į degiąsias dujas, kurios buvo naudojamos Šilokarčemoje gatvių, butų apšvietimui ir kitiems buitiniams reikalams. 1910 m. prie Šilokarčemos gyvenvietės prijungiami Žibai, Cintjoniškiai, Verdainė. 1912 m. nutiestas siaurasis geležinkelis Šilokarčema – Kulėšai (1945 m. išardytas). 1918–1921 m. Šilutės s-jos taryba išleido savo 25, 50, 75 pfenigių ir 1 markės vertės banknotus, kurie buvo naudojami Šilutės apskrityje iki 1922 m. vasario 21 d. 1918 m. Šilokarčemoje įsteigta gimnazija (vokiška). XX a. pr. Šilutės seniūnijos teritorija visumoje buvo lietuviška, nors kai kurie kaimai buvo suvokietėję: 1905 m. Kirlikuose gyveno tik 44%, Barzdūnuose – 37%, Liaučiuose – 32% ir kt. lietuvių.
[taisyti] Šilutės atsijungimas nuo Vokietijos
1920-1923 m. Prancūzijos valdymo metu, Šilokarčemoje būrėsi lietuvininkai, siekę Klaipėdos kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. pabaigoje Šilokarčemoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, vėliau į Šilokarčemą persikelia ir Gelbėjimo komiteto nariai, kurie 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą, kad Klaipėdos Direktorija ir kiti administraciniai organai paleidžiami, o visą valdžią perima nauja Direktorija. 1923 m. sausio 10 d. vakare sukilėliai užėmė Šilokarčiamą. 1923 m.sausio 19 d. joje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo Komiteto skyrių, Klaipėdos krašto lietuvių kult. ir ek. organizacijų suvažiavimas (120 žm.), kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis. 1923 m. naujoji Klaipėdos krašto administracija pakeitė Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimą į Šilutę. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai). 1927 m. įsteigta lietuvių gimnazija. Pastatyta elektrinė (1924 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m., arch. K. Gutknecht), vokiečių (1930 m.), lietuvių (1938 m.) gimnazijų ir kt. pastatai. 1936 m. įsteigta spirito varykla. 1938 m. Šilutėje buvo 17 pramonės įmonių, kuriose dirbo 295 darbininkai.
[taisyti] Antrasis pasaulinis kars
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir kitos lietuviškos įstaigos. Vydūno gimnazija buvo evakuota į Žemaičių Naumiestį. 1939–1945 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Gumbinės apygardai. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises. Macikuose veikė Vokietijos karo belaisvių stovykla (1939-1944 m.).
[taisyti] Po antrojo pasaulinio karo
Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Šilutės seniūnijos teritorijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, o dalis likusių buvo ištremti. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Sovietų Sąjungos. Šilutės mieste iš 4500 (1939 m.) gyventojų liko tik 7 (1944 m. spalio vid.), o 1959 m. jau gyveno 8969 gyv. 1955 m. Vokietijos Federaciniai Respublikai pasirašius su Sovietų Sąjunga sutartį dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į VFR, ja pasinaudojo daugelis Šilutės seniūnijos teritorijoje gyvenusių gyventojų.
1944–1947 m. Šilutė vėl tampa apskrities centru, o nuo 1947 m. – rajono centru. Mieste atstatoma ir kuriama pramonė. Steigiamos mokyklos, atidaromos ligoninės, kultūrinės ir administracinės įstaigos. Kaimiškoje seniūnijos dalyje įsteigta Jonaičių apylinkė, keletas kolūkių, kurių pagrindu vėliau įkurti Jonaičių tarybinis ūkis ir Šilutės tarybinis ūkis – technikumas. Macikuose įsteigta karo belaisvių stovykla (1944–1946 m.), vėliau vietoj jos – Sovietų Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų stovyklų skyriaus Šilutės stovykla (1946–1955 m.). Ūkių centrinėse gyvenvietėse (Laučiuose, Pagryniuose) įsteigtos pagrindinės mokyklos, felčerių – akušerių punktai, ryšių skyriai, kultūros namai, bibliotekos, maisto parduotuvės. 1995 m. spalio 5 d. Prezidentas dekretu patvirtino miesto herbą.
