Žalgirio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslas „Žalgirio mūšis“ (centre – Vytautas).

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15-liepos 16 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino, pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu, po kurio jis nebeatsigavo.

Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Mūšis įvyko ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (klaidinančiai vadinamo Griunvaldu), Tanenbergo ir Liudviksdorfo kaimelių (dabartinėje Lenkijos teritorija). Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių istorijoje – Žalgirio mūšis (vok. grün – žalias + Wald – miškas, giria), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Turinys

1 Mūšio priešistorė
2 Armijų išsidėstymas prieš mūšį
- 2.1 Kryžiuočiai
- 2.2 Lietuviai ir lenkai
3 Mūšis
4 Mūšio pasekmės
5 Nuorodos

[taisyti] Mūšio priešistorė

Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. 1409 m. prieš Ordiną sukilo žemaičiai, kuriuos aktyviai parėmė LDK (ypač Vytautas) ir Lenkija. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą. 1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene ir, susitarus, kad tuo metu žemaičiai puldinės ordino pilis (nukreipdami dėmesį), liepos 3 d. jungtinė kariuomenė nužygiavo Ordino sostinės link. Prieš juos iš Teutonų ordino sostinės Marienburgo išvyko kryžiuočių kariuomenė.

[taisyti] Armijų išsidėstymas prieš mūšį

Nors lietuvių–lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių – 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17.

[taisyti] Kryžiuočiai

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Grunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių–lenkų pėstininkų. Iš viso apie 32 000 žmonių. Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams kovoje prieš pagonis buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai – anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai.

Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas fon Jungingenas, didysis maršalas Frederikas von Vallenrodas, didysis vadas Kuno von Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas von Švarcenbergas.

[taisyti] Lietuviai ir lenkai

Jogaila 2003 m. Žalgirio mūšio vaidinime.

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo (Stebako), buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 100 totorių, ir apie 6 000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų ir kuris liepos 15 d. rytą Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą paskyrė vyriausiuoju karo vadu.

[taisyti] Mūšis

Mūšio pradžia.

Mūšio pabaiga.

Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio. Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai svarbiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviais – apie 24 vėliavų kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai, ėmė trauktis, tik 3 Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio, pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną.

Pasak švedų mokslininko Sveno Ekdahlio, rašytiniai šaltiniai liudija, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras, kuriuo išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis. Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žiška. Mūšio pradžioje čekai, stovėję už Lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vytautui, po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar į kovą metė rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo.

Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.

[taisyti] Mūšio pasekmės

Paminklas Žalgirio mušiui Krokuvoje.

1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta abiejų pusių taika (Torunės taika). Lenkija ir Lietuva atgavo kai kurias teritorijas, įskaitant Žemaitiją (užleista Vytautui iki gyvos galvos) ir dalį Pomoržės (Pamarys; Lenkijai), bet Marienburgas liko kryžiuočių rankose.