Aleutų salos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aleutų salos – salynas Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje, priklausantis JAV, į pietvakarius nuo Aliaskos. Vulkaninės kilmės salos, skiriančios Beringo jūrą nuo Ramiojo vandenyno, driekiasi 1400 km ilgio lanku iš rytų į vakarus. Salų plotas – 17 800 km², 1998 metais gyveno 11 900 gyventojų, dalis jų aleutai. Svarbiausios gyvenvietės – Adakas, Dutch Harboras. Yra karinių jūrų ir oro bazių.
Salyne yra šios salų grupės:
- Lapių. Čia yra trys didžiausios salyno salos – Unimakas (4069 km²), Unalaska (2722 km²), Umnakas (1777 km²)
- Keturių Kalnų
- Andrejanovo
- Žiurkių
- Artimosios. Didžiausia sala – Attu (906 km²)
[taisyti] Istorija
Aleutai salose apsigyveno prieš 3000 metų, 1741 metais salose apsilankė rusų keliautojai V.J. Beringas ir A. Čirikovas. Salos iki XVIII a. priklausė Rusijos imperijai, vėliau parduotos JAV kartu su Aliaska. Antrojo pasaulinio karo metu 1942 – 1943 metais salas buvo okupavusi Japonija.
Spėjama, kad pleistocene salynas sudarė vientisą sausumą, kuria Kamčiatka jungėsi su Aliaska. Aukščiausi ugnikalniai (abu Unimako saloje) – Šišaldino (2861 m), Isanockio (2465 m).
