Japonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Japonija (Nippon arba Nihon 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų.

Nippon (Nihon-koku)
日本国


(Detaliau)	(Detaliau)

Valstybinė kalba

japonų

Sostinė

Tokijas, (jap. 東京 tō-kyō)

Didžiausias miestas

Tokijas, (jap. 東京 tō-kyō)

Valstybės vadovai

Akihito

Imperatorius

Šinzo Abe (Shinzo Abe) (nuo 2006)

Ministras Pirmininkas

Plotas
- Iš viso
- % vandens

377 835 km² (60)
0.8%

Gyventojų
- 2006 liepa (progn.)
- Tankis

127 463 611 (10)
337,35 žm./km² (16)

BVP
- Iš viso
- BVP gyventojui

2006 (progn.)
4 220,00 mlrd. $ (3)
33 100 $ (14)

Valiuta

Jena

Laiko juosta
- Vasaros laikas

UTC+9
netaikoma

Nepriklausomybė

Konstitucija

priešistoriniais laikais
1947 gegužės 3

Valstybinis himnas

Japonijos himnas

Interneto kodas

.JP

Šalies tel. kodas

[taisyti] Pavadinimo etimologija

Japonijos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma Va (Wa iš pradžių naudotas ženklas 倭, reiškiantis „neūžauga“, „nykštukas“. Vėliau buvo pakeistas į ženklą 和 – „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato, 大和 „Kalnų kelias“) pavadinimais.

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Japonijos istorija

[taisyti] Priešistorė (iki V a.)

Archeloginiai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 30 000 metų. Manoma, kad tai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą. Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.

Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko. Honšiū saloje (Asukos regionas) pradeda dominuoti Jamato valstybė, kurioje klesti saulės deivės Amaterasu kultas, ir valdovai imperatoriai savo dinastiją kildina iš jos. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Džimmu Tenno (Jimmu Tenno). Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra Odžinas (Ojin Tenno), valdęs apie 270-310 m. (gali būti, jog 270-300).

[taisyti] Senovė(V a. – 1185 m.)

Rašytinė Japonijos istorija prasideda V-VI a., kai salose pradėjo plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo 8 a, Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (712), „Fudoki“ (713-740) ir „Nihonšioki“ („Nihongi“) (720).

794 m sostinę perkėlus į Heian miestą (dabartinį – Kiotą), prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik nebetekę centrinės valdžios, o viską kontroliavo Fudživarų klanas. Tai – Japonijos „aukso amžius“, kurio metu suklestėjo rafinuota aristokratijos kultūra.

[taisyti] Viduramžiai (1185-1603 m.)

Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosu karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po ilgų Genpei karų, kurių metu kovojo du įtakingi klanai Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike), laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 įkūręs savo karinę valdžią Kamakuros mieste. 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („Dieviškasis vėjas“) gimimas.

Nuo 1330 m Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyksta nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.

[taisyti] Naujieji laikai (1603-1868 m.)

1600 metais siogūnas (šiogūnas) Ijeasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus siogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (dabartinį Tokiją).

Labai greitai Tokugavų klano siogūnai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą.

Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas truko du su puse amžiaus.

[taisyti] Japonijos atsidarymas(1868-1912 m.)

1854 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogūnas Tokugava Jošinobu ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidžiui. 1868 m. buvo prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pykyčiai, kurių metu gan greitai pritaikytos valdžios struktūras, teisinė sistema bei kariuomenė modernesnių vakarų pavyzdžiu. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904-1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.

[taisyti] Naujausi laikai

Antrąjame pasauliniame kare Japonija palaikė Vokietiją, taip pat į karą įtraukė JAV, 1941 m. gruodžio 10 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama sustabdyti pasalūniško bolševikinės TSRS puolimo Azijoje (Mandžiūrija, Kinija, Korėja). TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo. Tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS.

Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, šalies BVP išaugo iki antro pasaulyje.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Japonijos politinė sistema

Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius (Tenno). Jis yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios.

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).

Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko.

Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto).

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Japonijos prefektūros

Japonija suskirstyta į 47 administracinius vienetus – prefektūras:

Chubu regionas:
- Aichi,
- Fukui,
- Gifu,
- Yamanashi,
- Ishikawa,
- Nagano,
- Niigata,
- Shizuoka,
- Toyama;
Chugoku regionas:
- Hiroshima,
- Yamaguchi,
- Okayama,
- Shimani,
- Tottori;
Hokkaido regionas:
- Hokkaido;
Kanto regionas:
- Chiba,
- Gumma,
- Ibaraki,
- Kanagawa,
- Saitama,
- Tochigi,
- Tokyo-to;
Kinki regionas:
- Hyogo,
- Kyoto-fu,
- Mie,
- Nara,
- Osaka-fu,
- Shiga,
- Wakayama;
Kyushu regionas:
- Fukuoka,
- Kagoshima,
- Kumamoto,
- Miyazaki,
- Nagasaki,
- Oita,
- Saga;
Okinawa regionas:
- Okinawa;
Shikoku regionas:
- Ehime,
- Kagawa,
- Kochi,
- Tokushima;
Tohoku regionas:
- Akita,
- Aomori,
- Fukushima,
- Yamagata,
- Iwate,
- Miyagi.

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Japonijos geografija

Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, o vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Tarp Honshuu (Honšiu) ir Shikoku (Šikoku) salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.

Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 6 800 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².

Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (Kyūshū, 九州 – 36 554 km²), Šikoku (Shikoku, 四国 – 1 825 km²), Honšiu (Honshū, 本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokkaido (Hokkaido, 北海道 – 78 073 km²).

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Japonijos ekonomika

Kartu su JAV ir Europos Sąjunga, Japonija yra viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.

[taisyti] Demografija

Pagrindinis straipsnis: Japonijos demografija

Etninė sudėtis: apie 99,2% japonai, 0,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.

Miestuose gyvena daugiau nei 82% gyventojų, virš 26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra beveik visi didžiausi miestai.

[taisyti] Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Japonijos kultūra

Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, tačiau neišvengiamai ji patyrė ir daug užsieninių įtakų: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.

Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.