Antarktidos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antarktida europiečių buvo atrasta gerokai vėliau už kitus žemynus. Pirmieji žingsniai atrandant šį žemyną buvo vadinamosios „Pietų Žemės“ paieškos. Džeimsas Kukas XVIII a. pabaigoje buvo priartėjęs prie Antarktidos, tačiau dėl ledynų sangrūdos negalėjo priplaukti prie žemyno.
Turinys |
[taisyti] Antarktidos atradimas
Antarktidos atradimo vienareikšmiškai vienam tyrinėtojui priskirti negalima, tačiau mokslininkai paprastai apsiriboja trimis asmenimis, kurie Antarktida pamatė panašiu laiku. Tai Fabianas fon Belinghauzenas (Fabian von Bellingshausen, rusiškoje tradicijoje dažnai vadinamas Fadejumi), Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas; Edvardas Bransfieldas (Edward Bransfield), britų laivyno kapitonas; Natanielis Palmeris (Nathaniel Palmer), amerikiečių banginių medžiotojas iš Stoningtono, Konektikuto.
Bransfieldas teigia matęs Antarktidą 1820 m. sausio 27 d., t.y. prieš tris dienas, kai žemę pamatė Palmeris. 1820 m. sausio 28 d. Fabianas fon Belinghauzenas ir Michailas Lazarevas dviem laivais pasiekė tašką, esantį per 20 mylių nuo Antarktidos žemyno ir matė ten ledo laukus.
[taisyti] Belinghauzeno ekspedicija
1819 m. laivais „Vostok“ ir „Mirnyj" buvo suorganizuota rusų antarktinė ekspedicija, kuriai vadovavo Michailas Lazarevas, laivo “Mirnyj” kapitonas ir Fadejus Belinghauzenas, vadovavęs laivui “Vostok”. Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo legendinė Pietų Žemė, žemynas, kurio tiek metų ieškojo pasaulio jūrininkai. 1819 metų lapkričio mėnesį “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė Rio de Žaneirą. Ekspedicija keliavo toliau. Pietuose rusų keliautojų laukė tas pats kaip ir Džeimso Kuko vadovaujamų laivų. Sušalo virvės, o burės tapo panašios į metalo lakštus. 1820 metų sausio 28 dieną “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė 69°25’ pietų platumos. Virš laivų ratus suko daugybė poliarinių paukščių. Viskas rodė, kad netoliese žemė. Tą dieną Rusijos jūrų keliautojai pamatė Antarktidą. Dar porą kartų tą antarktinę vasarą laivai “Vostok” ir “Mirnyj” perkirto Pietų poliaratį ir stengėsi nuplaukti kiek galima toliau. Vasario 18 dieną jie beveik priplaukė prie “ledinio žemyno”. Vietos, kurią jie pasiekė, koordinatės – 69°06’ pietų platumos ir 15°52’ rytų ilgumos. Greta plytėjo Antarktidos žemyno krantas, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Princesės Regnhilės Krantu. Antarktinei vasarai pasibaigus laivai “Mirnyj” ir “Vostok” nuplaukė iš poliarinių vandenų į Australiją. Belinghauzenas ir Lazarevas neabejojo, kad didžiulė ledo storymę, kurią jie matė 1820 metų sausio 28 dieną, – tvirta žemė, tačiau tai reikėjo patvirtinti nenuginčijamais įrodymais. 1821 m. ekspedicija vėl buvo priartėjusi prie Antarktidos ir matė žemyno pakrantę.
[taisyti] Išsilaipinimas
Pirmasis žmogus, kuris išsilaipino Antarktidoje buvo prancūzas Žiulis Diumon – d'Urvilis (Jules Sébastien César Dumont d'Urville; 1790-1842). Jis tai padarė 1840 metais.
[taisyti] Pietų polius
Po to, kai 1831 m. buvo nustatyta pietų magnetinio poliaus padėtis, keletas tyrinėtojų ir mokslininkų bandė jį pasiekti. Vienas iš tyrinėtojų Džeimsas Klarkas Rosas (James Clark Ross) nustatė jo apytikrę vietą, tačiau negalėjo jos pasiekti. Jis ištyrė Roso šelfinį ledyną, kuris po to buvo pavadintas jo vardu.
1897 m. į Antarktidą iš Antverpeno (Belgija) išvyko belgo Adrian de Gerlache vadovaujama ekspedicija. Daugiatautėje komandoje buvo rumunų zoologas (Emile Racovitza), lenkų geologas (Henryk Arctowski), belgų astronomas (George Lecointe), keli norvegai, įskaitant Roaldą Amundseną, ir amerikiečių chirurgas, daktaras Frederikas A. Kukas (Frederick A. Cook).
Pirmasis Pietų polių 1911 m. gruodžio 14-ąją pasiekė norvegas Roaldas Amundsenas (1872-1928). Po mėnesio, 1912 m. sausio 18-ąją Pietų ašigalį pasiekė anglas Robertas Falkonas Skotas. Amundsenas buvo pasiėmęs daug šunų ir visą kelionę ledynu keliavo su jais. Robertas Skotas pasiėmė arklių, elektrinių rogių, bet keliauti nei jomis nei arkliais nepavyko. Šunų jis turėjo mažiau negu Amundsenas. Pasiekę pietų ašigalį, Skotas ir Amundsenas keliavo atgal. Bet Skotui, likus 11 mylių kelio iki stovyklos, visa jo ekspedicija žuvo. Tik po 8 mėnesių buvo atrasta beveik visai užpustyta jų palapinė, šalia įsmeigtos slidžių lazdos. Dabar ten pastatytas paminklas šiai ekspedicijai. Paskutinis R.Skoto įrašas buvo: „Dėl dievo, nepalikite mūsų artimųjų“.
R.Amundseno žygs buvo pakartotas tik 1957 m. pabaigoje, kai Pietų ašigalį pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris, kuris keliavo su specialiai pritaikytais traktoriais.
[taisyti] Šiuolaikiniai tyrinėjimai
Šiais laikais veiklą žemyne reguliuoja 1959 m. gruodžio 1 d. pasirašyta ir 1961 m. birželio 23 d. įsigaliojusi Antarktidos Sutartis. Pagal šią sutartį Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir kad Antarktida negali būti naudojama kariniams tikslams.
Dabar keletas šalių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Jos tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Jau yra nustatyta, kad po Antarktidos ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet kasinėti jas draudžia Antarktidos sutartis.
