Augustas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Augusto biustas

Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas (Cajus Julius Caesar Octavianus Augustus, tikrasis vardas: CAIVS·OCTAVIVS·THVRINVS; 63 m.pr. m. e. rugsėjo 23 – 14 m. e. m. rugpjūčio 19) pirmasis Romos imperatorius (27 pr. m. e. – 14 m. e.).

[taisyti] Valdžios užėmimas

Augustas gimė Romoje, jo tikrasis vardas buvo Caius Octavius Thurinus (Thurii šeima). Tai buvo svarbi, tačiau mažai žinoma raitelių šeima, jo tėvas Gajus Oktavijus buvo Makedonijos provincijos valdytojas iki savo mirties 59 m.pr.m.e. Augusto motina buvo Julijaus Cezario sesuo Atija Vyresnioji (Atia Maior). 46 m.pr.m.e. bevaikis Cezaris įsūnijo seserėną ir paskyrė savo paveldėtoju. Pagal romėniškus įsūnijimo papročius įgavo Caius Julius Cæsar Octavianus vardą (Oktavianas).

Nužudžius Cezarį jo turtą pasigrobė Markas Antonijus, o Oktavianas tuo metu mokėsi Apolonijos mieste (Ilyrijoje). Nepaisant to, Oktavianas išpildė Cezario testamentą: pardavė savo žemes ir sumokėjo Romos piliečiams, ką jiems testamentu buvo paskyręs Cezaris. Oktavianas susidėjo su Ciceronu ir respublikonais, pažadais ir pinigais į savo pusę patraukė daug Cezario veteranų, pasisamdė net iš Makedonijos grįžusius paties Antonijaus legionus. Senatas pavedė jam ir abiem konsulams Hirtijui bei Pansai kariauti su Antonijumi. Šį karą laimėjęs susivaidijo su Senatu ir 44 m. su Antonijumi ir Lepidu 43 m. sudarė II triumviratą. Buvo išrinktas konsulu.

Proskribcijomis ir teroru triumvirai susidorojo su savo priešininkais. Makedonijoje prie Filipų 42 m. sumušė Cezario žudikų respublikonų Bruto ir Kasijaus kariuomenę ir pasidalino imperiją: Antonijus pasiėmė Rytus, Oktavianas – Vakarus (išskyrus Lepidui atiduotą Afriką ir neutralią Italiją). Grįžus į Italiją Oktavianui teko kovoti su Antonijaus broliu Lucijumi ir kitais antonininkais (vadinamasis Perusijos karas). Netrukus į Italiją su kariuomene atvyko ir pats Antonijus. Tačiau šį kartą priešams pavyko susitaikyti. Brindizio sutartimi Antonijui atiteko Rytai, Oktavianui – Vakarai ir Italija, o Lepidui atiduota Afrika. Oktavianui pasisekė sunaikinti piratišką Seksto Pompėjaus laivyną ir apginti Reino bei Dunojaus sieną. Taip pat jis aktyviai dalino žemes veteranams. Šia politika jis įgijo populiarumą ir savo pusėn patraukė Senatą. Oktavianas dėjosi atstovaująs nacionalinei Romos politikai prieš Kleopatrą ir Antonijų, besistengiantį kurti helenistinio pobūdžio monarchiją. Tuo metu Antonijus nesėkmingai kovojo Rytuose su partais.

[taisyti] Oktavianas tampa Augustu

CAESAR AVGVSTVS DIVI F PATER PATRIAE

Augusto įtakoje esantis Senatas paskelbė karą Antonijui ir Kleopatrai ir 31 m. jūrų mūšyje prie Akcijaus (Graikija) Augusto vadas Agripa nugalėjo Antonijų ir Egipto karalienę Kleopatrą VII. 30 m. Augustas užėmė ir Egiptą; Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Kadangi iš triumvirato jau buvo pašalintas Lepidas, Augustas tapo vieninteliu visos imperijos valdovu.

Grįžus į romą Senatas 29 m. paskelbė jį amžinuoju imperatoriumi, pripažino jį vyriausiuoju kariuomenės vadu. Faktiškai į jo rankas pateko visa valdžia, tačiau augustas rėmėsi respublikonų partija, kuri buvo nuvertusi Cezarį ir jam pačiam padėjo įveikti Antonijų. Jis nesirengė gaivinti Cezario ir Antonijaus sumanytosios absoliutinės helenistinio pobūdžio imperijos. Augustas stengėsi į savo pusę patraukti ne tik kariuomenę, bet ir tautą, ir Senatą, norėjo absoliutiškai, bet konstituciškai, respublikoniškai valdyti kraštą. Senato išrinktas cenzoriumi 28 m. peržiūrėjo senatorių sąrašą ir papildė jį savo šalininkais. Į Senatą Augustas įtraukė ir asmenis iš provincijų.

[taisyti] Principatas

27 m.pr.m.e. naujasis Senatas suteikė jam vyriausiąją prokonsulo valdžią visose provincijose, kurias reikėjo ginti nuo priešų ir sausio 16 d. senatoriaus Munacijaus Planko iniciatyva suteikė Oktavianui Augusto (religinę potekstę turinti sąvoka, lot. šventasis) prievardį. Augustas faktiškai įgijo visą karinę, civilinę ir religinę valdžią. 23 m. Augustas iš Senato gavo ir konsulo bei tautos tribūno valdžią (t.y. galėjo panaikinti kiekvieno magistrato įsakymus), teisę skelbti ediktus. 12 m. Augustas tapo ir vyriausiuoju žyniu (pontifex maximus).

Formaliai Augustas tebebuvo respublikos magistratas, kuriam tautai atstovaujantis Senatas buvo pavedęs svarbiausias magistratūras, ir kuris dalinosi valdžia su Senatu. Faktiškai princepso (pirmojo senate) valdžia (pagal tai ir santvarkos pavadinimas – pricipatas) mažai tesiskyrė nuo absoliutinės. Šią valdžią rėmė didelė nuolatinė kariuomenė (25 legionai ir pagalbiniai raitelių pulkai, iš viso apie 300 000 karių) ir paties imperatoriaus gvardija (apie 9000 pretorionų ir 200 raitelių), dislokuota Romoje. Naujų užkariavimų Augustas nesiekė, tik gynė ir stiprino imperijos sienas. Agripos ir Augusto posūniai Tiberijus ir Druso buvo geriausi Augusto kariuomenės vadai. Azijoje Augustas susitaikė su partų valdovu (20 m.). Europoje sustiprino Dunojaus ir Reino sienas, iš dalies atgaivino, iš dalies iš naujo įsteigė Retijos, Vindelicijos, Noriko, Panonijos ir Dalmatijos provincijas. Nesėkmingas Augustui buvo tik karas su germanais. Po sėkmingų Druso ir Tiberijaus žygių į Germaniją 12-9 m.pr.m.e., Teutoburgo miške (9 m. e. m.) Arminijus sumušė Varo vadovaujamą kariuomenę ir romėnai anapus Reino nebežygiavo.

Daugiausia Augustas rūpinosi suiručių metu nukentėjusios imperijos atgaivinimu ir tvarkymu. Pats per savo įgaliotinius jis valdė jam pavestas pasienio provincijas ir Egiptą, o Senato padedamas visas centrines provincijas ir Italiją. Išvaikius piratus atgijo prekyba Viduržemio jūroje, sustiprėjo gamyba ir ėmė augti miestai. Turingiausiu visoje imperijoje žemės savininku tapęs Augustas ėmė gaivinti smulkiųjų žemdirbių sluoksnį. Steigė kolonijas ir tiesė kelius.

Augustas stengėsi atgaivinti Romos religiją ir globojo literatūrą, kuri tuo metu suklestėjo (kūrė Horacijus, Ovidijus, Vergilijus).

[taisyti] Šeima

Buvo vedęs tris žmonas: Klodiją, Skriboniją ir Liviją, tačiau su antraja žmona turėjo dukterį Juliją, kuri pirma ištekėjo už Augusto sesers sūnaus Marcello, vėliau už Agripos ir paskiausiai už Augusto posūnio, Livijos sūnaus Tiberijaus. Julijos vaikams ir antram Livijos sūnui Drusui mirus, Augustas buvo priverstas savo įpėdiniu paskirti Tiberijų.