Bitė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Apis mellifera | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Bitė (Apis mellifera) |
||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
|
Bitė, arba naminė bitė (Apis mellifera) – bitinių (Apoidea) antšeimio vabzdys. Vienas iš daugiausiai auginamų vabzdžių ir žinomų nuo neatmenamų laikų.
Turinys |
[taisyti] Bičių šeima
Bitės gyvena keletą dešimčių tūkstančių narių turinčiomis šeimomis. Šeimą sudaro trejopi individai: tranai (patinai), darbininkės ir motinėlės.
- Patino (trano) galva apvali, facetinės akys viršugalvyje susiglaudusios, paprastos akelės kaktoje. Pilvelis trumpas, storas, gale bukas. Tranai nuskrenda daugelį kilometrų ir radę apvaisina (ore) tuo tikslu išskridusias jaunas bites motinėles.
- Motinėlės (lytiškai subrendusios patelės) užpakalinės kojos be surenkamojo įtaiso. Pilvelio galas toli išsikiša už suglaustų sparnų viršūnės. Gali poruotis ir po to dėti tiek apvaisintus (išsivysto bitės darbininkės ir naujos motinėlės), tiek ir nepavaisintus (išsivysto tranai) kiaušinėlius. Apvaisinta motinėlė turi tranų spermatozoidus saugantį organą. Spermatozoidų pakanka visam likusiam motinėlės gyvenimui.
- Darbininkės (lytiškai nesubrendusios patelės) užpakalinės kojos su žiedadulkių surenkamuoju įtaisu (krepšelis blauzdų išorinėje pusėje, šepetėlis letenėlių vidinėje pusėje). Pilvelio galas pasiekia suglaustų sparnų viršūnes. Žuvus motinai jos irgi gali dėti kiaušinėlius, tačiau jie būna neapvaisinti (išsivysto tik tranai). Sveikoje šeimoje darbininkės kiaušinėlių nededa.
Didžiąją dalį šeimos sudaro darbininkės. Motinėlė paprastai būna tik viena, nes daugumos veislių jos viena kitą gelia. Tačiau kai kuriose veislėse pasitaiko, kad sugyvena ir dvi motinos. Tranai normalioje šeimoje gyvena tik vasarą; rudenį jie paprastai išvaromi ir žūva.
Vasarą dirbanti bitė darbininkė gyvena gana trumpai (apie mėnesį), tačiau žiemojančios bitės šeimoje gyvena iki pavasario. Motinėlė gyvena keletą metų.
[taisyti] Bičių lizdas
Natūrali bičių gyvenimo vieta – medžio drevė. Žmogus jas augina įvairiuose aviliuose. Medui pilti ir bičių lervoms auginti bitės siuva vaškinius korius šešiakampėmis akutėmis (matematiškai optimalus konstrukcinis sprendimas). Įprastinio dydžio akelėse užauga darbininkės. Koriuose kiek didesnėmis akelėmis (traninis korys) išauga tranai, nes motinėlė į tokias akeles deda neapvaisintus kiaušinėlius. Motinėlėms auginti bitės pasiuva keletą gilės formos narvelių itin storomis sienelėmis. Kad bitės turėtų daugiau laiko medui nešti, bitininkai joms įdeda mašinos pagamintų vaško plokštelių, iš kurių korį pasiūti galima daug greičiau. Plokštelėse įspaustas akelių raštas, tačiau jų sieneles bitėms vis viena tenka lipdyti pačioms. Senus, pajuodusius korius bitininkai išlydo, gautą vašką panaudodami šioms plokštelėms gaminti. Plokštelės įtvirtinamos tam skirtuose rėmeliuose, todėl ant jų pasiūtą korį vėliau galima iš avilio išimti (tarkim, medui išsukti).
Įvairiems plyšeliams užtaisyti ir drevei ar aviliui nuo puvimo saugoti bitės renka įvairius sakus ir lipus ir iš jų gamina pikį. Pikis taip sulipdo rėmelius ir kitas avilio dalis, jog bitininkui reikalingas specialus kaltas prireikus joms atskirti.
[taisyti] Spiečiai
Esant palankioms sąlygoms, kuomet šeima nebetelpa į drevę ar avilį ir ypač jei tuo metu dar nustoja žydėti medingi augalai bitės spiečia. Prieš spiesdama šeima pasiuva motininių akelių ir užaugina keletą jaunų motinų. Su pirmuoju spiečiumi (didele įvairaus amžiaus bičių grupe) išlekia senoji motina. Jį neretai seka kiti, po jauną motiną turintys spiečiai. Su kiekvienu spiečiumi išskrenda apie pusė avilio bičių. Taigi senosios didelės šeimos vietoje paprasta bičių lieka gana nedaug.
Spiečius ieško naujos gyvenimo vietos. Bitininkai juos gaudo ir apgyvendina naujuose aviliuose. Spiečius laikosi aplink savo motina ir jos nepalieka. Jei motina nukrinta ant žemės ir žūva (neretai pasitaiko pirmąjam spiečiui kurio motina gali būti labai sena), spiečius grįžta į tą avilį, iš kurio išskrido.
Bitininkai nelabai mėgsta spiečius, nes juos gana sunku gaudyti. Vengdami spietimo, jie perskiria šeimas dirbtinai. Jei apiems perskirtoms pusėms duodama po motiną, jos virsta atskiromis šeimomis.
Jei motina labai sena, o sąlygos spiesti nėra palankios, bitės pakeičia motiną tyliuoju būdu – tiesiog užaugindamos jai pamainą pasiūtoje motininėje akelėje.
[taisyti] Medus
Vasarą bitės prineša į avilį nektaro, kuris (perdirbtas į medų) yra maisto atsarga žiemai. Žiedus lankyti bitės gali net už keleto kilometrų nuo avilio, tačiau toks rinkimas labai nenašus; paprastai nektaras renkamas daug arčiau. Radusi naują nektaro šaltinį, bitė darbininkė avilyje šoka bičių šokį, kurio figūromis kitoms bitėms gana tiksliai nurodoma kryptis ir atstumas iki rastų medingų augalų (naudojama polinė koordinačių sistema).
Aktyvūs bitininkai patys ieško medaus ir atveža avilius prie pat žydinčių augalų (pavyzdžiui, rapsų) laukų. Tai naudinga ir žemdirbiui, nes bitės apdulkina augalus, padidindamos derlių.
Bitininkai medų paprastai atima, nes jis yra bityno produkcija (dėl jo laikomos bitės). Tačiau paliktos be maisto bitės negalėtų peržiemoti, todėl vietoj medaus bitėms duodama didelės koncentracijos cukraus tirpalo (1:1,5) kurį jos, panašiai kaip medų, susipila į korius ir žiemą juo maitinasi. Cukraus tvarkymas bites irgi išsekina, todėl rūpestingi bitininkai paprastai palieka ir dalį medaus.
Jei bitės maitinamos cukrumi vasarą, per medunešį, cukrus ir medus susimaišo. Tokį iškoptą mišinį nesąžiningi bitininkai pardavinėja kaip medų. Tai laikoma klastote ir pirkėjo apgaudinėjimu, nes cukraus tirpalas, net ir bičių perdirbtas, nėra medus.
[taisyti] Gėlimas
Būdamos greta avilio, bitės jį aršiai gina ir linkę užpulti bet kurį arti esantį žmogų, žverį ar gyvulį. Toli nuo avilio, rinkdamos medų, bitės nepiktos. Net gaudomos, jos pirmiausa mėgina pabėgti, ir gelia tik visiškai bėdos prispirtos. Avilio bitės mažiau gelia rūkomos dūmais. Dūmus leidžianti dūminė – svarbus įrankis, be kurio retas bitininkas ryžtasi atidaryti avilį. Žmogui ar gyvuliui įgėlusi bitė miršta, nes atitrūksta odoje įstrigęs geluonis. Atitrūkęs geluonis odoje matyti. Jo negalima traukti pirštais (taip nuodai išspaudžiami į odą), reikia nubraukti peiliu ar bitininko kaltu. Kitam vabzdžiui įgėlusi bitė gyvena toliau.
Bitės nuodų pagrindinis komponentas yra melitinas.
Bitininko darbas gana sunkus (ypač jei yra daugiau avilių ir norima iš to pragyventi), bet neretai laikomas įdomiu ir romantišku. Pagrindinė problema – bitės visgi gana dažnai įgelia, todėl jas auginti gali ne visi.
[taisyti] Kitos naminių bičių rūšys
Lietuvoje beveik visada auginama Apis mellifera. Pasaulyje yra ir keletas kitų medų nešančių rūšių. Azijoje laikoma šiek tiek mažesnė Apis cerana, sugyvenanti su labai bitininkystei kenkiančioms varoatozės erkėmis (negydomą Apis mellifera šeimą šios erkės sunaikina). Meksikoje nuo Majų laikų auginama geluonies neturinti Melipona beecheii. Kai kada dar minima Azijoje gyvenanti Apis dorsata, tačiau dėl itin pikto būdo jų nepavyko perkelti į avilius (galima tik periodiškai atimti laukinių šeimų medų).
[taisyti] Bitės genomo projektas
Po musės ir uodo, bitė tapo trečiuoju vabzdžiu, kurio genomo seka žinoma. Nagrinėjat genomo seką, buvo rastas neįprastai didelis (daugiau nei kitose rūšyse) už įvairių kvapų jutimą atsakingų genų skaičius. Tarp jų gali būti receptoriai įvairiems feromonams, atsakingiems už sudėtingą bitės socialinę elgseną. Iš genomo sekos atrodo, jog naminė bitė atsirado Afrikoje ir migravo į kitas pasaulio dalis dviem didelėmis invazijos bangomis. Palyginus su kitais vabzdžiais, bitė turi mažiau už imunitetą ligoms atskingų genų [1].
[taisyti] Nuorodos
| Naminiai gyvūnai |
| Šuo | Katė | Triušis | Kiaulė | Arklys | Karvė | Kupranugaris | Asilas | Ožka | Avis | Dramblys | Višta | Žąsis | Antis | Kalakutas | Bitė |
