Fleita
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fleita – medinis pučiamasis muzikos instrumentas, kuriuo garsas išgaunamas pučiant orą į skylutę, be mundštuko. Fleita grojantis asmuo vadinamas fleitininku arba fleitistu.
[taisyti] Istorija
"Fleita" vadinami įvairūs instrumentai, įvairiais laikais naudoti skirtingose pasaulio vietose. Iš mamuto ilties prieš 30000–37000 metų padaryta fleita, rasta Schwäbische Alb (Vokietijoje)1 bei septynių skylučių fleita iš gulbės kaulo, rasta Geissenklosterle ir padaryta maždaug prieš 36000 metų2, yra tarp seniausių žinomų muzikos instrumentų.
[taisyti] Fleitų rūšys
Daugelyje fleitų garsas išgaunamas pučiant į skylutę, palikus ją pusiau atvirą, tačiau kitose fleitose, pvz., išilginėje, reikia apžioti vamzdelį.
Taip pat skiriamos išilginės (išilginė dūdelė, ney, kaval, quena, shakuhachi) ir skersinės (šiuolaikinė vakarietiška, pikolo, dizi, bansuri) fleitos. Išilginėse fleitose pučiama į vamzdžio galą, skersinių skylutė yra šone.
Fleitų gali būti atviri abu arba vienas galas.
Paprastai fleitos pučiamos burna, tačiau kai kuriose kultūrose esama nosimi pučiamų fleitų.
[taisyti] Išnašos
- 1 [1]
- 2Theobald Boehm, The Flute and Flute-Playing (Dover Publications, 1964)
 |
Šis straipsnis apie muziką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
