Frans Eemil Sillanpää
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Frans Eemil Sillanpaa (Fransas Emilis Silanpė, 1888 – 1964). Suomių rašytojas. 1939 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija.
[taisyti] Biografija
Gimė Hemenkiurės valsčiuje, vargingo valstiečio šeimoje. Studijavo medicinos ir gamtos mokslus Helsinkio uneversitete. Dirbo laikraščių redakcijoje.
[taisyti] Kūryba
Silanpė yra parašęs dešimt romanų bei apysakų, keletą novelių kūrinių. Pirmuosiuose kūriniuose žymi ankstyvosios K. Hamsuno ir J. Aho kūrybos įtaka. Žmogus traktuojamas kaip įdvasinta gamtos dalelė, turinti paklusti jos stichinei galiai. Vėlesnėje kūryboje įsivyrauja socialiniai motyvai, pilietinio karo, klasių kovos tematika. Daug dėmesio imta skirti psichologinei analizei, žmogaus ir gamtos santykiui. Paskutiniųjų gyvenimo metų kūriniai jau yra autobiografinio pobūdžio.
- Apysakos: „Hiltu ir Ragnaras“ (1923).
- Apsakymų rinkiniai: „Mano mylima tėvynė“ (1919), „Angelų globotiniai“ (1923).
- Novelių rinkiniai: „Žmonių vaikai žengia drauge su gyvenimu“ (1917).
- Romanai: „Gyvenimas ir saulė“ (1916), „Šventasis skurdas“ (1919), „Užgesusi jaunystė“ (1931), „Vyriškio kelias“ (1932), „Žmonės vasaros naktį“ (1934), „Žmogaus gyvenimo grožis ir menkystė“ (1945).
- Autobiografiniai kūriniai: „Vaikinas gyveno savo gyvenimą“ (1953), „Pasakoju ir vaizduoju“ (1954).
