Izostazija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Izostazija [graik. izo + stasis – būklė], žemės plutos ir mantijos masių pusiausvyros būsena; procesas, kuriantis gravitacinę litosferos ir astenosferos pusiausvyrą. Litosfera tartum plūduriuoja plastiškoje astenosferoje pagal Archimedo dėsnį. Kuo storesnė arba kuo tankesnė žemės pluta, tuo jos apačia yra giliau panirusi į plastinį substraktą (dėl to kalnai paprastai turi „šaknis“). Žemės plutos svyravimai dėl ledynų dangos kilimo yra izostazinio pobūdžio (jie dar vadinami glacioizostazija). Judriose žemės plutos zonose yra izostazinių anomalijų. Izostazinės jėgos paprastai riboja tektoninių judesių smarkumą ir atstato pusiausvyrą.
