Jonas Puzinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Puzinas (1905 m. spalio 1 d. Svaronyse, Deltuvos valsč. (Ukmergės raj.) – 1978 m. balandžio 14 d. Čikagoje) – Lietuvos mokslinės archeologijos pradininkas, profesorius.
[taisyti] Biografija
1925 – 1929 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalbą ir literatūrą, domėjosi Lietuvos istorija. 1928 – 1930 m. dirbo Kauno miesto muziejuje, kuriame pradėjo ilgametę muziejininko veiklą.
1934 m. Heidelbergo universitete baigė studijas ir apgynė daktaro disertaciją „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas”, tuo pristatydamas Europai šalies archeologinį paveldą. Grįžęs į Kauną, pradėjo skaityti paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1936 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įkūrė Priešistorės skyrių.
1940 – 1943 m. vadovavo Vilniaus universiteto archeologijos katedrai. Už veiklą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje 1942 m. gestapo suimtas ir kalintas. 1944 m. iškilus ištrėmimo grėsmei, mokslininkas su šeima emigravo į Vakarus. JAV redagavo „Lietuvių enciklopediją“, leidžiamą Bostone.
Beveik trisdešimt metų Lietuvoje jo pavardė buvo eliminuota iš archeologijos – tik 1970 – 1975 m. J. Puzino pavardė vėl galėjo pasirodyti moksliniuose darbuose ir diskusijose.
J. Puzinas sukūrė lietuvišką archeologijos terminiją, paskelbė daug mokslinių darbų. Jų bibliografiją išleido Amerikos lietuvis, knygų kolekcionieriaus gyd. Pemkaus sūnus, Arūnas Pemkus. Jono Puzino atminimui pagerbti Vilniaus universitete reguliariai vykdomos archeologų konferencijos – skaitymai.
