Kernavė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kernavė

Kernavė

Koordinatės

54°53'10″ š. pl.
24°50'50″ r. ilg.

Savivaldybė

Širvintų rajonas

Vietovardžio kirčiavimas (3^b kirčiuotė)
Vardininkas:	Kernavė̃
Kilmininkas:	Kernavė̃s
Naudininkas:	Ker̃navei
Galininkas:	Ker̃navę
Įnagininkas:	Ker̃nave
Vietininkas:	Kernavėjè

Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, seniūnijos centras. Miestelis yra prie Neries, apie 50 km į vakarus nuo Vilniaus. Istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Stovi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (nuo 1920 m.), šalia yra paminklas Geležiniam Vilkui, parkas, Vytauto paminklas, išlikęs senosios bažnyčios pamatai.

Kernavė garsi piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo sosto piliakalnis, Lizdeikos kalnas. Apylinkėse telkšo nedidelis Kernavės ežeras. Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše (nuo 2004 m.).

[taisyti] Istorija

Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.

Tačiau remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII-XIV amžiuje dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeisis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje).

Kernavė kaip Traidenio tėvonija buvo Lietuvos sostinė maždaug 1269–1281 m. Ji pirmąkart minima 1279 m. eiliuotoje Livonijos kronikoje. XIII–XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, čia buvo valdovų rezidencija (dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine), vienas svarbiausių šalies gynybos centrų. XIV a. Kernavė buvo nuolat puldinėjama ir niokojama Vokiečių ordino, o po 1390 metų kovų miestui sudegus, miesto vietoje nebebuvo statoma – dabartinė Kernavė įsikūrusi toliau.

Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai. Iki XVIII a. pabaigos nėra duomenų apie miesto savivaldą, ir tik 1792 m. gegužės 25 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. Tačiau po keletos metų Žečpospolitai suirus, cariškieji naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino.

1998 m. balandžio 17 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.

Kernavės vėliava

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Miestelio vardas tikriausiai hidroniminis, nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.

Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą.