Livonija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Livonija (vok.,šved.,dan. Livland, sen.šved. Liffland, lat. Livonija, est. Liivimaa, lot. Livonia, lenk. Inflanty) – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. Ilgainiui keitėsi supratimas, kas yra „Livonija“.
XII a. pabaigoje-XIII a. pradžioje Livonija buvo vadinama lyvių genties apgyventa teritorija, XIII-XVI a. taip buvo vadinama užkariautose lyvių, estų, žiemgalių, kuršių, sėlių ir latgalių genčių teritorijose susikūrusi konfederacinė valstybė. Minėtų genčių užkariavimo eigą aprašo Henriko Latvio kronika.
Į Livonijos konfederaciją įėjo ir Kalavijuočių ordinas, įkurtas vyskupo Alberto 1202 m (nuo 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Teutonų (kryžiuočių) ordino dalimi, bet išlaikė atskirą valdymo struktūrą, turėjo savo magistrą ir kitus pareigūnus, toliau istorijoje žinomas kaip Livonijos ordinas). O iš viso ją sudarė 5 valstybės: Livonijos ordinas, Rygos arkivyskupystė, Kuršo vyskupystė, Tartu vyskupystė ir Sare-Lianės(Ezelio-Viko) vyskupystė.
Šiose teritorijose įsikūrę miestai, ypač Ryga, irgi tvarkėsi labai savarankiškai. Šias labai atskiras valstybes iš pradžių jungė visų kryžininkų nominalus siuzerenas, kuriuo buvo Romos katalikų bažnyčios popiežius. Antras nominalus siuzerenas, kadangi išvardintų vyskupysčių vyskupai buvo ir pasaulietiniai kunigaikščiai, buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius. Ilgą laiką Livonijos ordino siuzerenu buvo Rygos arkivyskupas, ordinas įvairiais būdais stengėsi jo viršenybės nusikratyti. Livonijos feodalinė konfederacija, nuo 1346 m. apėmusi bene visą dabartinės Latvijos ir Estijos teritoriją, dar buvo tuo metu vadinama Marijos žeme, kaip analogiškai prūsų žemės buvo vadinamos Šv. Petro žeme.
Latvių ir estų istoriografijoje dar yra žinomas pavadinimas „senoji Livonija“. Livonijos ordinas stengėsi centralizuoti valdymą, pajungti sau kitas valstybes, bet jam tai nepavyko. Nuo XV a. pradžios pradėti šaukti bendri Livonijos valdymo organai – landtagai.
Livonijos ordinui pralaimėjus Pabaisko mūšyje 1435 m., sušauktas Valkos landtagas galutinai įtvirtino konfederacinį valstybės pobūdį. Aukščiausiu valdymo organu tapo landtagas. Į landtagų sudėtį ir į šalies valdymą buvo įtraukti bajorijos (riterijos) ir miestų atstovai. Nuo 1561 m. Livonijos vardu (Inflanty) buvo vadinamos žemės, prijungtos prie LDK, t.y. Pietų Estija, Latvijos Vidžemė ir Latgala.
[taisyti] XVII a.
Nuo 1621 m. Ništato sutartimi švedams gavus Rygą, Livonija (švedų Livonija) buvo vadinamos iš Lenkijos-Lietuvos atimtos ir Švedijos valdomos latvių ir estų apgyventos teritorijos (Pietų Estija ir Latvijos Vidžemė), o lenkų Livonija (Inflanty Polskie) buvo vadinama Lenkijai-Lietuvai likusi Latgala. Po Šiaurės karo (1700-1721) švedų Livonijos teritorijas prijungus prie Rusijos imperijos, jos sudarė Livonijos (arba Lifliandijos) guberniją.
| Latvijos regionai |
|
Lietuviškai: Kuršas | Vidžemė | Latgala | Žiemgala | Sėla, arba Aukšžemė |
