Laisvės alėja
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Laisvės alėja – pagrindinė Kauno miesto gatvė, besitęsianti iš vakarų į rytus, esanti Naujamiestyje (Centro seniūnija). Laisvės alėjos ilgis – 1621 m, plotis – 24-27 m. Soboras dalija alėjos erdvę į dvi nelygias ir gana savarankiškas dalis (apie 1100 ir 340 m, be Nepriklausomybės aikštės). Dominuoja didžioji erdvės dalis.
Laisvės alėjoje auga 577 vnt. medžių: 567 liepos, 6 kaštonai, 4 paprastieji klevai. Medžiai skiriasi amžiumi, augimo sparta, lajų forma. Pagal amžių skirstoma į tris grupes: virš 50 metų amžiaus – 350 vnt., nuo 30 iki 50 metų amžiaus – 150 vnt., iki 30 metų amžiaus – 77 vnt.
[taisyti] Istorinė raida
1843 m. Rusijos caro įsakymu įsteigta Kauno gubernija. Iki 1847 m. parengtas ir patvirtintas miesto projektinis planas. Visas Kauno naujajai daliai (dabar Naujamiesčiui) statyti skirtas plotas sudalytas taisyklingais kvartalais, o jo centre Odesos miesto pavyzdžiu numatyta visoje plano kompozicijoje dominuojanti bulvaro tipo gatvė (Nikolajaus prospektas – dabartinė Laisvės alėja) ir 3 aikštės.
Dvi aikštes – vakarų ir rytų naujosios miesto teritorijos dalyje – alėja sujungė, trečioji aikštė numatyta į šiaurę nuo jos. 1848 m. Naujamiesčio gatvės pradėtos žymėti natūroje, 1849 m. Laisvės alėjoje imta dalyti sklypus statybai, 1851 m. – pasodintos liepų eilės, nuo 1857 m. transportui skirtos juostos grindžiamos akmenimis.
Pagal 1862 m. Kauno miesto projektinį planą abiejose aikštėse, kurias jungė Laisvės alėja, numatytos bažnyčios: dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje – katalikų, o aikštėje priešais miesto sodu paverstas kapines ties skersine (dabar L.Sapiegos) gatve – stačiatikių.
XIX a. 7–8 dešimtmetyje beveik visi Laisvės alėjos sklypai išdalyti, tačiau tik dalis jų apstatyta. Miesto visuomeninio gyvenimo centru ir toliau išliko Senamiestis, kuriame koncentravosi prekyba, įvairių konfesijų maldyklos, pastatyta Kauno gubernatoriaus būstinė.
Ryškesni Laisvės alėjos formavimo pokyčiai išryškėjo XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, 1879 m. paskelbus Kauną Rusijos imperijos pasienio 1-os kategorijos tvirtove. Nuo 1892 m. pradėti įgyvendinti tvirtovinių miestų statybos nuostatai: suvaržytas lietuvių apgyvendinimas, uždrausta aukštesnių kaip 2 aukštai pastatų statyba. Viena iš negausių išimčių – Kauno karinės įgulos cerkvė (žinoma kaip Soboras), iškilusi 1895 m. likvidavus fontaną dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.
XIX-XX a. sandūroje dauguma Laisvės al. pastatų jau buvo mūriniai dviaukščiai, o kai kurie – 3 aukštų. Iki Pirmojo pasaulinio karo alėjoje mediniai pastatai palaipsniui keičiami mūriniais, jungiamos valdos.
1915 m. Lietuvą okupavus Vokietijos kariuomenei, 1917 m. parengta Kauno projektinė schema, pagal kurią planuota Naujamiesčio pagrindine gatve padaryti ne tokią reikšmę jau beveik įgavusią Laisvės alėją, o lygiagrečią jai pietų pusėje, dabartinę Kęstučio gatvę, kuri per Senamiestį turėjo būti pratęsta iki Rotušės aikštės. Tačiau ši projektinė schema okupacijos sąlygomis nebuvo įgyvendinta.
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1920 m. Kaunui tapus Lietuvos laikinąja sostine, miestas ėmė atgyti. Naujamiestis galutinai pasidarė miesto centru, o Laisvės alėja – svarbiausia funkcine erdve. Laisvės alėjoje iškilo keliolika urbanistiniu požiūriu reikšmingų pastatų: Centrinis paštas, Taupomosios kasos, Apskrities savivaldybė, „Pienocentras“, „Pažangos“ rūmai ir kt.
Antrojo pasaulinio karo metu ir antrosios sovietų okupacijos pradžioje Laisvės alėjoje bent kiek reikšmingesnių pokyčių neįvyko. Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos alėjoje pastatyta keliolika įvairios paskirties pastatų, dar keli jų iš esmės rekonstruoti.
Kokybiškai naujas Laisvės alėjos formavimo etapas prasidėjo realizuojant dar 1953 m. miesto generaliniame plane numatytą pėsčiųjų zoną. 1982 m. Laisvės alėja rekonstruota pagal architektų A.Paulausko ir V.Paleckienės projektą. Pertvarkytas miesto transportas, Laisvės alėja paversta pėsčiųjų gatve, pereinančia į Senamiestį ir pasiekiančia Rotušės aikštę.
