Pirmasis pasaulinis karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pirmasis pasaulinis karas, Didysis karas – vienas iš pasaulinių karų, vykęs nuo 1914 iki 1918 m. Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Rytų Azijoje, kurio metu žuvo virš 9 milijonų žmonių.
Karo metu sąjungininkai, vadovaujami Prancūzijos, Rusijos, Britanijos, o vėliau ir Italijos bei JAV, nugalėjo Austriją-Vengriją, Vokietiją, Bulgariją ir Osmanų imperiją. Didžioji dalis Pirmojo pasaulinio karo kovų vyko Vakarų fronte, kur iš abiejų pusių buvo sukurta apkasų ir įtvirtinimų sistema (skiriama niekam nepriklausančios „niekieno žemės“), nusitęsusi nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos.
Karo metu pirmą kartą panaudotas cheminis ginklas ir vykdyti pirmieji civilių bombardavimai iš oro. Dėl šio karo žlugo keturios Europos šalių dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai. Karas radikaliai pakeitė iki tol nusistovėjusią pasaulio tvarką ir sužlugdė paskutiniasias Europos absoliutines monarchijas. Pirmasis pasaulinis karas prisidėjo prie Rusijos revoliucijos sėkmės, o Vokietijos pralaimėjimas ir nesugebėjimas išspręsti prieštaravimų, kurie sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau sudarė pagrindą nacizmo įsigalėjimui ir Antrojo pasaulinio karo kilimui 1939 m.
Turinys |
[taisyti] Bendra apžvalga
Iš pradžių karas prasidėjo tarp Vidurio Europos imperijų – Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos – iš vienos pusės ir Antantės valstybių – Prancūzijos, D.Britanijos, Rusijos bei Serbijos iš kitos pusės. Abi pusės planavo trumpą manevrinį karą. Prieš savo norą karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama šios šalies neutraliteto. Karo metu į Vidurio Europos imperijų pusę stojo Osmanų imperija ir Bulgarija, o į Antantės pusę – Italija, Portugalija, Rumunija bei JAV. Iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 milijardai žmonių, t.y. apie 1/4 tuometinio pasaulio gyventojų.
Pirmajame pasauliniame kare plačiai pradėta naudoti technika (šarvuočiai, lėktuvai ir orlaiviai) bei nuodingosios dujos, tačiau tai mažai įtakojo padėtį frontuose, kuriems buvo būdingas pozicinis karas. Tokiuose mūšių laukuose, kaip prie Verdeno ir Flandrijoje, žuvo milijonai kareivių, nors tai visiškai neįtakojo karinės padėties.
[taisyti] Prieš karą
Vokietija XIX-XX amžių sandūroje virto viena galingiausių valstybių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Ji siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios, daug kolonijų turinčios valstybės.
Ypač dideli prieštaravimai iškilo tarp Vokietijos ir Jungtinės Karalystės. Taip pat buvo ir prieštaravimų su Prancūzija, Rusija.
Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija 1882 metais sudarė Trilypę Sąjungą. Kaip atsvara, 1891-1907 susidarė Prancūzijos, Rusijos bei Jungtinės Karalystės karinė – politinė sąjunga Antantė. Tarp šių blokų ėmė kilti daug nesutarimų.
1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, serbų patriotai nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. Vienos vyriausybė šį incidentą laikė serbų sąmokslu. Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, ji pareiškė ultimatumą Serbijai, reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą (liepos 23 d.). Gavusi miglotą atsakymą, Austrija mobilizuoja kariuomenę ir paskelbia Serbijai karą.
[taisyti] Karo pradžia
Karas prasidėjo 1914 m. liepos 28 d., kai Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. Po to pagal galiojusius tarpusavio susitarimus į karą įsitraukė šių šalių sąjungininkai. Serbiją stojo ginti Rusija, kuri tokią pagalbą buvo pažadėjusi ankstesniais susitarimais. Rusija sutelkė savo kariuomenę pirmiausia prieš Austriją, paskui prieš Vokietiją (liepos 29-30). Vokietija reikalauja sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą. Negavusi atsakymo, Vokietija pradėjo mobilizaciją ir paskelbė karą Rusijai (rugpjūčio 1), o paskui ir Rusijos sąjungininkei Prancūzijai (rugpjūčio 3).
Vakarų Europoje karo veiksmai prasidėjo 1914 rugpjūčio 2 d., kai Vokietijos kariuomenė okupavo Liuksemburgą, kaip preliminarų pasiruošimą įžengti į Belgiją. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė ultimatumą Belgijai, reikalaudama, kad Vokietijos kariuomenei būtų leista žygiuoti per jos teritoriją link Prancūzijos. Belgai atsakė priimti tokį ultimatumą. Rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbė karą Prancūzijai ir kitą dieną įžengė į neutralią Belgiją. Per Belgiją vokiečiai tikėjosi apeiti pagrindinius Prancūzijos įtvirtinimus šalių pasienyje. Tai paskatino Angliją įstoti į karą su Vokietija (rugpjūčio 4). Europa virto pačių kruviniausių jos istorijoje karo veiksmų arena. Rusijos puolimas Rytprūsiuose privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.
[taisyti] Tolesnė eiga
1914 rugpjūtį vokiečių armija pereina Belgiją, Karalius Albertas I pasipriešina prie Ipro. Vokiečiai pralaužia prancūzų gynybą ir nustumia juos iki Marnos („Marnos taksi“) (rugsėjo 6). Rytuose vokiečiai apsupa rusų armiją prie Tanenbergo (rugpjūčio 30). Nepasiekus lemiamos pergalės, manevrinis karas virto poziciniu karu. Pagrindiniai frontai susitelkė šiaurės ir rytų Prancūzijoje ir Rusijos vakaruose. Turkija (1914 rugpjūtis) ir Bulgarija (1916 rugsėjis) prisideda prie Centrinių valstybių, o Italija išduoda Trilypę santarvę (1915 balandis) ir pereina kariauti į Antantės pusę. 1917 Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą su Centrinėmis valstybėmis, Europos konfliktas virsta pasauliniu karu.
Per mūšį prie Verdeno (1916), pramintą „Verdeno pragaru“, naudoti tūkstančiai patrankų, buvo paleista apie 50 tonų sviedinių į hektarą žemės. Per keletą mėnesių ten galvas padėjo 700 tūkst. vokiečių ir prancūzų karių. Siaubingų skerdynių vietomis tapo Ipro miestas Belgijoje, Somos ir Marnos slėnis ir kitos vietovės, kur praėjo frontas.
Kylantis nepasitenkinimas ir mėginimai maištauti rodė, kad karas visus išvargino. Daugelyje šalių badaujanti liaudis protestuoja prieš maisto produktų nepriteklių. 1916 daugumos vokiečių nusivylimas išsilieja gausiais streikais, kurie po metų virs sukilimais. 1917 masiniai maištai kelia pavojų ir prancūzų fronto vienybei. Tačiau pačių skaudžiausių padarinių susilaukta Rusijoje. 1917 maištai, demonstracijos ir streikai peraugo į 1917 Vasario revoliuciją. Caras Nikolajus II atsižada sosto, ir Laikinoji vyriausybė pamėgina įkurti buržuazinę respubliką. Tais pačiais 1917 bolševikai, palaikomi darbininkų ir kareivių tarybų (sovietų), per Spalio revoliuciją paima valdžią į savo rankas. Jiems vadovauja Vladimiras Iljičius Uljanovas, pasivadinęs Lenino slapyvardžiu. Leninas ir jo bendražygiai nutaria po Petrogrado sukilimo (1917 lapkričio 7-8) įvesti bolševikų diktatūrą. Paaukoję nemažai teritorijų Vakaruose, 1918 kovo mėnesį jie Breste pasirašo taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis.
Jungtinių Valstijų izoliacinės politikos esmė buvo nesikišti į bet kokius Europos reikalus ir trapininkauti tarp Londono ir Berlyno, siekiant sumažinti priešiškumą tarp šalių. Kuomet Vokietijos karinis povandeninis laivas 1915 m. paskandino D. Britanijos lainerį Lusitania, kuriuo plaukė 128 JAV piliečiai, JAV prezidedentas pasakė, kad „Amerika buvo perdaug išdidi kariauti“ ir pareikalavo nutraukti atakas prieš civilinius laivus. 1917 m. sausį Vokietija paskelbė, kad toliau be apribojimų tęs karinius veiksmus povandeniniais laivais. Vokietija pasiūlė Meksikai prisijungti prie Vokietijos sąjungininkų ir užpulti Jungtines Valstijas. Tai supykdė amerikiečius. Po to, kai Vokietijos povandeniniai laivai paskandino tris JAV prekybinius laivus, Vilsonas paparašė kongreso paskelbti karą prieš Vokietiją. Kongresas paskelbė karą Vokietijai 1916 m. balandžio 6 d. Jungtinių Valstijų įstojimas į karą 1917 m. galutinai persvėrė jėgų pusiausvyrą Antantės naudai. Centrinių valstybių pralaimėjimas tampa neišvengiamas, juo labiau, kai 1918 m. rugsėjį pasirašo paliaubas Bulgarija, o spalio mėnesį ir Turkija. Lapkričio 11 Vokietijos įgaliotiniai pasirašo galutines paliaubas Kompjeno miške.
[taisyti] Karo padariniai
[taisyti] Žala
Kare žuvo apie 16 mln. žmonių (apie 9,7 mln. kareivių ir 6,5 mln. civilių), apie 20 mln. buvo sužeisti ar tapo invalidais.
[taisyti] Politinės pasekmės
Per karą galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje. JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti pasaulyje jėga.
[taisyti] Karo nusikaltimai
Paskutiniais karo metais buvo vykdomas genocidas prieš armėnus. Genocidą organizavo ir vykdė Osmanų imperija. Vykstant Pirmam pasauliniam karui, turkai apkaltino krikščionis armėnus teikiant (arba tik ketinant teikti) pagalbą Rusijai. Tai turkai panaudojo kaip pretekstą elgtis su armėnų tauta, kaip su jų imperijos priešais. Sunku apskaičiuoti, kiek tiksliai armėnų buvo nužudyta, tačiau manoma, kad nuo 800 000 iki 1,5 milijono. Turkijos vyriausybė neigia, kad jie vykdė genocidą prieš armėnus ir teigia, kad armėnų žudymas yra pagrįstas tuo, kad jie karo metu bendradarbiavo su imperijos priešais.
