Lietuvos liberalų sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos liberalų sąjunga, LLS – Lietuvos dešinioji politinė partija, veikusi 1990 – 2002 m. Dabar – Liberalų ir centro sąjunga.

[taisyti] Istorija

1990 m. Vilniaus Universitete veikė liberalų klubas, kuriame studentai ir dėstytojai diskutuodavo politikos klausimais. Kaune įsikūrė klubas „Liberalija“. 1990 m. birželio 21 d. Liberalų klube susibūrė Liberalų sąjungos iniciatyvinė grupė. Pagrindinė LLS steigėjus vienijusi mintis – kad Tėvynės laisvė yra tik prielaida asmens laisvei užtikrinti. Dauguma LLS steigėjų prieš tai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

1990 m. lapkričio 24-25 d. Vilniuje vyko steigiamasis Liberalų sąjungos kongresas, pirmininku išrinktas filosofas Vytautas Radžvilas. 1991 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje įsikūrė dešimties deputatų liberalų frakcija. Į ją įėjo Kęstutis Glaveckas, Vytautas Kvietkauskas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka, Eduardas Vilkas ir kiti. Nors frakcija viešai deklaravo pritarimą LLS programiniams principams, ji nebuvo atskaitinga partijai, veikė savarankiškai, todėl neretai kildavo nesutarimų su partijos vadovybe. Frakcija veikė vadinamosios „naujosios daugumos“ Aukščiausiojoje Taryboje sudėtyje ir sulaukė aršios Landsbergio-Vagnoriaus AT dalies kritikos. Tuo pat metu prasidėjo konkurencija su naujai besisteigiančiu Centro judėjimu.

1992 m. Seimo rinkimuose LLS surinko 2.1% balsų ir neiškovojo nė vienos vietos. Pralaimėjimas paskatino partijos pirmininko atsistatydinimą. Ieškodama potencialaus elektorato, partija atsigręžė į verslininkus. 1993 m. sausio kongrese priimta deklaracija „Dėl prioritetinių partijos vystymo krypčių“ numatė kurti „vakarietiško tipo dešiniąją partiją, besiremiančią į verslininkijos, laisvųjų profesijų ir kitus ekonomiškai savarankiškus sluoksnius bei jų organizacijas“. Buvo mezgami ryšiai su asocijuotomis verslo struktūromis. Tačiau partijos visuomeninis svoris mažėjo. Nematydamas perspektyvų, tuometinis partijos aktyvas siekė susijungti su Lietuvos centro sąjunga.

1996 m. sausio mėn. partijos pirmininku išrinktas Eugenijus Gentvilas. 1996 m. į Seimą buvo išrinktas liberalas Kęstutis Trapikas bei Alvydas Medalinskas ir Virginijus Martišauskas įkūrė Liberalių reformų frakciją, bet V.Martišauskui ir K.Trapikui perėjus pas centristus, frakcija suiro.

1997 m. savivaldybių rinkimuose LLS laimėjo 54 vietas savivaldybių tarybose aštuoniolikoje savivaldybių, Klaipėdos ir Švenčionių merų postus, dalyvavo Vilniaus miesto Tarybos valdančiojoje koalicijoje.

1999 m. gruodžio 4 d. neeiliniame Liberalų sąjungos kongrese buvo pakeisti partijos įstatai. Su 50 savo šalininkų, buvusių konservatorių, į partiją įstojęs Rolandas Paksas buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. Pirmuoju pavaduotoju tapo Eugenijus Gentvilas, pavaduotojais – Dalia Kutraitė, Artūras Zuokas, Alvydas Medalinskas. LLS programos metmenys buvo papildyti bendruomenės ir tradicijos kategorijomis, siekiant ateityje remtis bendrais klasikinio liberalizmo ir konservatizmo pagrindais. Šias permainas visuomenė palankiai sutiko – LLS pradėjo pirmauti populiarumo reitinguose, sparčiai auga partijos narių skaičius.

2000 m. kovo 19 d. savivaldybių tarybų rinkimuose partija laimėjo 166 savivaldybių tarybų mandatus ir iškovojo galimybę dalyvauti daugelio šalies miestų ir rajonų savivaldybių valdyme. Liberalų sąjungos nariai buvo išrinkti Vilniaus, Klaipėdos, Visagino, Palangos, Plungės, Kaišiadorių, o vėliau ir Anykščių merais.

Dar sėkmingesni partijai buvo 2000 m. spalio 8 d. vykę Seimo rinkimai. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje Liberalų sąjunga iškovojo 15, o vienmandatėse apygardose – 18 mandatų. Liberalai Seime sudarė antrą pagal dydį 33 narių frakciją. Liberalų sąjunga kartu su trečiąją vietą rinkimuose iškovojusia Naująja sąjunga (socialliberalais), Lietuvos centro sąjunga, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija sudarė koalicinę Vyriausybę. Liberalų sąjungos pirmininkas Rolandas Paksas 2000 m. spalio 27 d. tapo premjeru. Liberalai į Vyriausybę taip pat delegavo 7 ministrus. Jonas Lionginas paskirtas finansų ministru, Eugenijus Maldeikis – ūkio ministru, Gintaras Striaukas – susisiekimo ministru, Linas Linkevičius – krašto apsaugos ministru, Gintautas Kėvišas – kultūros ministru, Gintautas Bartkus – teisingumo ministru, Henrikas Žukauskas – aplinkos ministru. Seimo Liberalų frakcijos seniūne tapo Dalia Kutraitė-Giedraitienė. 2001 m. vasario mėn. atsistatydinus Eugenijui Maldeikiui, Liberalų sąjungos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Gentvilas pasitraukė iš Klaipėdos mero pareigų ir tapo ūkio ministru.

2001 m. gegužės 15 d. Rolandas Paksas LLS kongrese perrinktas Liberalų sąjungos pirmininku. Jo pavaduotojais patvirtinti ūkio ministras Eugenijus Gentvilas, Vilniaus meras Artūras Zuokas, Seimo Liberalų frakcijos seniūnė Dalia Kutraitė-Giedraitienė ir Seimo narys Alvydas Medalinskas.

Tačiau 2001 m. birželio 20 d., koalicijos partneriui Naująjai sąjungai atšaukus iš Vyriausybės savo deleguotus ministrus, premjeras Rolandas Paksas buvo priverstas atsistatydinti. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus laikinai vadovauti Ministrų kabinetui pavedė ūkio ministrui ir Liberalų sąjungos pirmininko pavaduotojui Eugenijui Gentvilui. Tačiau liberalams nepasisekė suformuoti naujos Vyriausybės ir Prezidentas Valdas Adamkus Vyriausybę formuoti pavedė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Mykolui Brazauskui.

2001 m. liepos 12 d. Ministro pirmininko pareigas pradėjo eiti Algirdas Mykolas Brazauskas, o naująją Vyriausybę sudarė socialdemokratai ir Naujoji sąjunga. Liberalų frakcija Seime pasiskelbė opozicine, jos seniūnu tapo Rolandas Paksas.

2001 m. rugsėjo 5 d., daugumai Liberalų sąjungos tarybos narių pareiškus nepasitikėjimą, Rolandas Paksas ir jo vadovaujama LLS valdyba atsistatydino. 2001 m. spalio 27 d. kongrese Panevėžyje Liberalų sąjungos pirmininku išrinktas Eugenijus Gentvilas. Jo pirmuoju pavaduotoju tapo Rolandas Paksas, pavaduotojais patvirtinti Seimo vicepirmininkas Gintaras Steponavičius, Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Seimo Liberalų frakcijos seniūno pavaduotojas Klemensas Rimšelis. Po kongreso Rolandas Paksas atsistatydino iš Liberalų frakcijos seniūno pareigų. Jį šiame poste pakeitė Gintaras Steponavičius.

2001 m. gruodžio 21 d. Rolandas Paksas ir 10 Seimo narių: Eugenijus Maldeikis, Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Jonas Lionginas, Dailis Alfonsas Barakauskas, Egidijus Skarbalius, Jūratė Juozaitienė, Vladas Žalnerauskas, Henrikas Žukauskas, Juozas Raistenskis ir Vytautas Lapėnas pasitraukė iš Liberalų frakcijos Seime. 2002 m. sausio mėn. dalis šių Seimo narių išstojo iš LLS, kiti buvo pašalinti už elgesį, nesuderinamą su Sąjungos tikslais ir įstatais. 2002 m. balandžio 10 d. Seimo Liberalų frakcijos seniūnu išrinktas Eligijus Masiulis.

2002 m. balandžio 20 d. Liberalų sąjungos pirmininkas Eugenijus Gentvilas partijos kongrese patvirtintas LLS kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Pirmuoju LLS pirmininko pavaduotoju patvirtintas Vilniaus meras Artūras Zuokas, o pirmininko pavaduotoju – Šiaulių liberalų lyderis Arvydas Salda. Prasidėjo suartėjimas su žymia dalimi Lietuvos centro sąjungos narių ir buvo nutarta abi partijas sujungti. Prie naujosios partijos prisijungė ir modernieji krikčionys demokratai.

[taisyti] Ideologija

Liberalų sąjungos steigėjų manifeste rašoma: „Valstybinė nepriklausomybė – ne savitikslis, bet priemonė asmens nepriklausomybei nuo savivalės valstybėje užtikrinti. Toji valstybės galia – tai jos sugebėjimas užtikrinti lygias savo piliečių laisves. Įstatyminė tvarka – tai priemonė kiekvieno laisvei apginti. Vienintelė teisėta valdžios monopolija – tai jos piliečių įstatyminė apsauga nuo prievartos. Tai daugiausia ir geriausia, ką valstybė gali duoti savo piliečiams“.

1996 m. priėmus naują partijos rinkimų programą, prasidėjo naujas LLS raidos etapas.

„Mes siūlome universalias vertybes, kurios yra priimtinos kiekvienam – darbo vietas kuriančiam ir darbo ieškančiam, dirbančiam ir besimokančiam. Mes tiesiog tikime žmogumi ir jo galiomis“, – buvo rašoma LLS programinėse nuostatose.

LLS pradėjo orientuotis į vertybes, o ne į socialines grupes (verslininkus, laisvųjų profesijų atstovus). Po truputį įsigalėjo mintis, kad liberalioji konstitucinė demokratija, laisva rinka, pilietinė visuomenė, pagarba asmens moraliniam apsisprendimui, atvirumas permainoms ir visuomenės tobulinimui bei kitos kertinės liberalizmo idėjos gali ir turi būti patrauklios plačiausiems visuomenės sluoksniams. Jos siūlo patikrintą būdą pasiekti ekonominės gerovės ir pilietinės santarvės. Kita vertus, Lietuvoje išsiplėtė šioms idėjoms palanki dirva: kartu su rinkos santykių ir demokratijos raida atsirado daugiau žmonių, kurie liberalias idėjas perėmė ne iš knygų, o jau spėjo jas patikrinti savo asmenine patirtimi.

[taisyti] Pirmininkai

• 1990 m. – Vytautas Radžvilas
• 1993 m. – Šarūnas Davainis
• 1995 m. – Ginutis Vencius
• 1996 m. – Eugenijus Gentvilas
• 1999 m. – Rolandas Paksas
• 2001 m. – Eugenijus Gentvilas