Lietuvos valstybės susidarymas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos valstybės susidarymas nuo XIX a. pab. dažniausiai datuojamas XIII a., tačiau dabar vis daugiau lietuvių istorikų jį linksta paankstinti bent dviem šimtmečiais; kai kurie tyrinėtojai (Tomas Baranauskas ir kt.) dargi siūlo „Lietuvos valstybės siauresne prasme“, t.y. Lietuvos kunigaikštystės susidarymą griežčiau skirti nuo Lietuvos didvalstybės, t.y. LDK susidarymo.
Turinys |
[taisyti] Pirmieji Lietuvos paminėjimai
Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas keliuose Saksonijos šaltiniuose, pasakojančiuose apie Šv. Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos (ar Lietuvos, Prūsijos ir Rusios) pasienyje 1009 m.
XI a. žinių apie Lietuvą atsiranda ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusėnų karo žygiai į jiems nepaklusnią Lietuvą, o pati Lietuva įvardyta kaip Kijevo Rusios duoklininkė (dauguma istorikų šio „rusėnų jungo“ istoriškumo neneigia, tačiau mano, kad jis buvęs trumpalaikis arba nereguliarus).
[taisyti] LDK-Haličo sutartis
Iš vad. Volynės metraščio Chlebnikovo nuorašo, t.y. tekstologinės analizės požiūriu archaiškiausio Volynės metraščio varianto galima spręsti, kad daugybę istorikų ginčų sukėlusi 1219 m. LDK ir Haličo-Volynės taikos sutartis buvo sudaryta vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ ir keliolikos jam pavaldžių sritinių kunigaikščių vardu; tuo tarpu kitas, ne toks archaiškas (o todėl mažiau vertingas kaip istorinis šaltinis) Volynės metraščio Hipatijaus nuorašas tarsi leidžia manyti, kad minėtą sutartį su Haličo-valstybe iš Lietuvos pusės sudarė keli „vyriausieji kunigaikščiai“ bei keliolika jų sąjungininkų. Dalis lietuvių istorikų (E.Gudavičiui ir jo sekėjai) šią Hipatijaus nuorašo suponuojamą aplinkybę laiko pakankamu įrodymu, kad 1219 m. jau buvo susiformavusi (hipotetinė) lietuvių žemių konfederacija, bet esą dar nebuvo Lietuvos valstybės. Tarp 1219 m. sutarties signatarų minimas ir Mindaugas,- pasak E.Gudavičiaus mokyklos atstovų, būtent jis ir sukūrė Lietuvos valstybę, suvienijęs keletą hipotetinių lietuvių „žemių“ (savotiškų „minivalstybių“).
[taisyti] LDK ir riterių ordinai
XI-XII a. kryžiaus karuose aktyviai dalyvavę riterių ordinai XII a. II pusėje patyrė keletą lemtingų pralaimėjimų musulmonams. Katalikų bažnyčios karinės vienuolijos buvo priverstos trauktis į Europą. Pavaldžių Romos popiežiui vienuolijų (Teutonų, Šv. Jono ir kt.) karinės misijos buvo nukreiptos į Rytų Europą. Pirmiausia buvo užimti pagrindiniai prekybiniai keliai – Dauguvos, Vyslos ir Nemuno (Klaipėda) upių žiotyse, pastatytos pilys. Sulaukusios visos Vakarų Europos finansinės – karinės paramos šios vienuolijos sėkmingai įsitvirtino okupuotuose baltų žemėse (net iki XX a.).
Pirmasis katalikų bažnyčios karinis ordinas įkurtas baltų žemėse buvo Livonijos ordinas (Kristaus karinė vienuolija) – 1202 m. Tačiau katalikų bažnyčios vienuolijas lydėjusi sėkmė okupuojant prūsų ir latvių žemės baigėsi Lietuvoje – 1236 m. Ordino kariuomenė buvo sutriuškinta žemaičių ir kuršių karių Saulės mūšyje. 1251 m., siekdamas stiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. Mindaugo krikšto ir karūnacijos sumanymą padėjo įgyvendinti tuometinis Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas, o Mindaugo misijai pas Inocentą IV vadovavo Parbus. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Andrius Štirlandas parūpino Mindaugui ir karalienei, jo žmonai Mortai, Rygoje pagamintas karūnas. Vėliau, apie 1261 m., Mindaugas nuo krikščionybės atsimetė. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius krikščionis.
Po Mindaugo nužudymo 1263 m. valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus žuvo, atsisakė valdžios ar buvo išvyti net trys didieji kunigaikščiai. Suirutė baigėsi tik 1269 m., Ldk tapus buvusiui Sūduvos kunigaikščiui Traideniui.
[taisyti] Literatūra
Baranauskas, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius: Vaga, 2000, 317, [3] p. – ISBN 5-415-01495-0
Gudavičius, Edvardas. Mindaugas, Vilnius: Žara, 1998, 356, [4] p. – ISBN 9986-34-020-9
Ivinskis, Zenonas. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius: Mokslas, 1991, 428, [2] p. – ISBN 5-420-00704-5
Pašuta, Vladimiras. Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius: Mintis, 1971, 423, [1] p.
Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius: Vaga, 2001, 471, [1] p. – ISBN 5-415-01498-5
