Lietuvos kunigaikštystė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos kunigaikštystė, rytinių lietuvių subetnoso arba vad. „lietuvių genties“ (t.y. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjų) IX-X a., apie X ir XI a. sandūrą ar XII a. pab. sukurtas (galimas daiktas, dalyvaujant ir Vidurio Lietuvos lietuviams) valstybinis teritorinis darinys, tam tikra prasme tapatus hipotetinei „Lietuvos žemei“. X(?)-XII/XIII a. (pasak istoriko T.Baranausko – XI-XII a.) gyvavo (?) kaip didesnę dab. Rytų Lietuvos dalį ir gretimą Baltarusijos pakraštį aprėpusi ankstyvoji feodalinė valstybė, XII(?)/XIII-XV a. – kaip svarbiausia sudėtinė LDK dalis (visi žinomi jos valdovai kartu buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai), bent jau nuo XIII a. pab. apėmusi (senąją) Aukštaitiją be Nemuno, Neries ir Merkio tarpupio (pastarasis, kurio teritorija nuo LDK submonarcho Gedimino valdymo pradžios (?) sudarė Trakų kunigaikštystės teritorijos branduolį, Lietuvos kunigaikštystei jei ir priklausė, tai greičiausiai tik labai neilgą laiką), t.y. teritoriją, sutampančią su vad. puntininkavimo arealu (=su lietuvių k. aukštaičių tarmės rytų aukštaičių patarmės arealu). Sostinė – Vilnius (galbūt jau nuo XII a. pab., – naujausių Vilniaus pilių archeologinių tyrimų metu sukaupti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad XII a. pab. ar XIII a. I pusėje Vilniaus Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje, t.y. šioje vietoje maždaug nuo II tūkstm. pr. gyvavusioje papilio gyvenvietėje įsikūrė kunigaikščio sodyba, o kartu apsigyveno ir kažkiek tą sodybą turėjusių aptarnauti amatininkų[1]; ankstesnė Lietuvos kunigaikštystės sostinė galėjo būti Kernavė).
Dauguma istorikų Lietuvos kunigaikštystę vadina „Vilniaus kunigaikštyste“. XII-XV a. šaltiniuose ji dažniausiai figūruoja tiesiog kaip „Lietuva“ arba „Lietuvos žemė“; pradedant XIV a. ši kunigaikštystė kartais dar įvardijama (Petro Dusburgiečio kronikoje, Gedimino dokumentuose ir kitur) kaip „Aukštaitija“.
Dauguma lietuvių istorikų mano Lietuvos kunigaikštystę egzistavus tik XII/XIII-XV a., t.y. vienu metu su LDK, – nors kartu kai kurie iš jų (pvz., E.Gudavičius) šį valstybinį teritorinį darinį yra linkę laikyti išaugusiu iš „gentinės Lietuvos“, t.y. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjų etnoso/subetnoso sociopolitinių struktūrų. Iš nedaugelio tyrinėtojų, pripažįstančių Lietuvos kunigaikštystę egzistavus ir ankstesniu laikotarpiu, ypač paminėti XVI a. gyvenęs mazovietis Motiejus Stryjkovskis ir šiuo metu rašantis lietuvis Tomas Baranauskas (apie jo teikiamą Lietuvos kunigaikštystės evoliucijos koncepciją žr. [1]).
Kokia buvo pradinė Lietuvos kunigaikštystės teritorija, tiksliai nežinoma. Dauguma lietuvių istorikų ją iš esmės tapatina su Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje hipotetiškai gyvavusios „gentinės/kiltinės Lietuvos“ teritorija; T.Baranauskas teigia, kad iš pradžių Lietuvos kunigaikštystė apėmė tik Ašmenos kraštą (t.y. (senosios) Aukštaitijos pietryčių dalį, XV-XVI a. dar vadintą „Panerio Lietuva“), o į „Užnerį“ ji esą išsiplėtusi jau po LDK susikūrimo. Kita vertus, neatmestina ir „metraštinė“ „dar neišsiplėtusios“ Lietuvos kunigaikštystės lokalizacijos versija, anot kurios šis valstybinis darinys jo istorijos pradžioje apėmė teritoriją nuo Neries pietuose iki Dauguvos (ties dab. Daugpiliu) ir „Latgalos sienos“ šiaurėje, t.y. visą būsimą „Užnerį“, įskaitant, matyt, ir Sėlos žemę.
Lietuvos kunigaikštystės šiaurvakarinė administracinė riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu (t.y. sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros šiaurvakarių riba), nuo XIII a. pab. (?) iki Lietuvos kunigaikščio (ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio) Jaunučio valdymo pab. (?) – Nevėžio žemupiu bei vidurupiu, o pradedant Lietuvos kunigaikščio (ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio) Algirdo valdymu (?) – šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio (taip manyti leidžia 1413 m. Lietuvos kunigaikštystės pagrindu sudarytos Vilniaus vaivadijos šiaurvakarinės ribos ir tais pačiais metais Trakų kunigaikštystės pagrindu sudarytos Trakų vaivadijos teritorijos konfigūracija); pietvakarinė kunigaikštystės riba greičiausiai jau nuo XIII a. pab. buvo Neries tėkmė tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė ir dab. pietų bei rytų aukštaičių tarmių arealus skirianti linija (tikėtina, kad pirminė, t.y. dar siekusi Nemuno vidurupį Lietuvos kunigaikštystė į mažesnę Lietuvos ir naują (?) Trakų kunigaikštystes buvo padalyta Lietuvos kunigaikščio (ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio) Vytenio valdymo pradžioje, tada [apie XIII a. pab.] LDK submonarchui Gediminui įsikūrus naujai pastatytoje Senųjų Trakų pilyje).
Paskutinis „Lietuvos kunigaikščiu“ (lot. dux Lithuaniae; nepainioti su „Lietuvos didžiojo kunigaikščio“ titulu) titulavęsis[2] Lietuvos kunigaikštystės suverenas buvo 1392 m. šią kunigaikštystę kartu su kt. žemėmis iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos gavęs Trakų ir Lucko kunigaikščtis Vytautas.
1397-1413 m. Lietuvos kunigaikštystė faktiškai turėjo seniūnijos statusą (plg. su panašiu Žemaičių kunigaikštystės statusu 1441-1795 m.), – 1397 m. pirmuoju ir paskutiniuoju Lietuvos kunigaikštystės seniūnu (arba „Vilniaus seniūnu“) buvo paskirtas Vytauto giminaitis bei rėmėjas Albertas Vaitiekus Manvydas.
1413 m. Lietuvos kunigaikštystė buvo panaikinta, jos pagrindu sudarant Vilniaus vaivadiją (pastaroji iki XVI a. administracinių pertvarkymų apėmė žymiai didesnę teritoriją, nei buv. Lietuvos kunigaikštystė); pirmuoju Vilniaus vaivada tapo A.V.Manvydas (mirė 1423 m.).
