Menonitai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nepasitenkinus protestantų įvykdytomis reformomis, kai kurie krikščionys nusprendė siekti didesnių. Taip gimė radikalioji reformacija, dar kitaip vadinama anabaptistų judėjimu, kurio viena šaka yra laikomi menonitai. Nors menonitai savęs ir nelaiko protestantais, prie jų dažnai priskiriami.
Menonitai suklestėjo Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje, Elzase, Nyderlanduose, tuo metu daugiausia vokiškai kalbančiuose regionuose ėmus liaudžiai studijuoti gimtąja kalba Bibliją ir grįžti, prie to, ką jie suprato kaip ankstyvosios krikščionybės idealų. Apibendrintai juos imta vadinti derogatyviškai „anabaptistais“, t.y. „perkrikštytojais“, o jie save dažniau vadino broliais, Kristaus mokiniais.
Anabaptistai nelaikė savo krikšto nauju, kadangi jie atmetė sąmoningai neapsisprendusiųjų, t.y. kūdikių, krikštą kaip neturinti pakankamo pagrindo Šv. Rašte. Tačiau savo teologija jie liko ortodoksiški ir ortopraksiški.
Iš pradžių judėjime buvo ir dalis militaristiškai nusiteikusiųjų valstiečių, kuriems Vokietijos valstiečių karo metu ėmėsi vadovauti vokečių katalikų kunigas Tomas Miunceris. Juos Vokietijos feodalams žiauriai išnaikinus, dauguma anabaptistų palaipsniui visiškai perėmė pacifistinį (taikos) mokymą, išdėstytą kito į anabaptistų pusę perėjusio olandų kunigo Menno Simmons'o gausiuose raštuose, todėl beveik visi (išskyrus huteritus ir kitas smulkias grupes: filipitus, adamitus ir kt.) vėliau ėmė vadintis menonitais pagal Menno Simmons. Beje Menno bene vienintelis iš anabaptistų lyderių nebuvo nužudytas valdžios ir oficialios religinės viršūnėlės, kadangi po atsivertimo į Kristų visą laiką slapstėsi padedamas bendraminčių.
Menonitai daugiausia paplitę Šiaurės Amerikoje iš kur pastaraisiais metais vis dažniau vyksta į misijas kitur. Daug menonitų yra Etiopijos ir kitose Afrikos valstybėse.