Mikorizė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mikorizė (gr. mykes – grybas, rhiza – šaknis) – šaknų simbiozė su grybais. Ji būdinga ir žoliniams augalams ir medžiams. Mikorizė yra endotrofinė ir ektotrofinė:
- Endotrofinė mikorizė (gr. endon – viduje, trope – mityba) – kai grybas pro šakniaplaukius įsiskverbia į žiedinio augalo šaknies pirminės žievės ląstelių vidų ir čia išsiraizgo. Endotrofinė mikorizė būdinga orchidinių ir erikinių šeimos augalų, taip pat klevų šaknims. Kai kurių orchidėjų daigai be mikorizės visai negali augti, netgi nedygsta sėklos. Grybai aprūpina jų sėklų gemalus fiziologiškai aktyviomis medžiagomis (B grupės vitaminais).
- Ektotrofinė mikorizė (gr. ektos – iš lauko, trophe – mityba) – kai grybai tankiu rezginiu apipina augalų šaknis, įsiterpia į tarpuląsčius, bet į ląstelių vidų neįsiskverbia. Ši mikorizė būdinga daugumos mūsų medžių šaknims: ąžuolų, beržų, pušų, eglių, maumedžių, drebulių. Šių augalų šaknys be šakniaplaukių.
Tarp grybų ir miško medžių yra tarpusavio sąveika. Kai kurie grybai auga tik po tam tikrais medžiais, pvz., lepšės auga po beržais, raudonikiai – po drebulėmis, rudmėsės – po eglėmis ir pušimis, kazlėkai – po pušimis ir kitais spygliuočiais. Nuo to kilę ir kai kurių grybų pavadinimai, kaip paąžuolis, paberžis, paliepė. Šis sugyvenimas vadinamas mikorize.
