Naujoji Ispanija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naujoji Ispanija (isp. Virreinato de Nueva España) – viena iš 4 vicekaralysčių, kurias įkūrė Ispanija, siekdama valdyti žemes Naujajame pasaulyje. Įsteigta 1535 m., iš pradžių apėmė visas žemes į šiaurę nuo Panamos sąsmaukos, priklausančias Ispanijai. Vėliau apėmė ir Kaliforniją. Naujosios Ispanijos karalystei taip pat priskirtos Karibų jūros salos ir Meksikos įlanka, 1565 m. – net ir Filipinai.
Nors vicekaralystė buvo sukurta valdyti didelę teritoriją, tačiau realią valdžią ji turėjo tik tam tikroje Meksikos dalyje, kur vietos gyventojai buvo verčiami priimti krikščionybę, buvo steigiamos švietimo įstaigos, vystoma kalnakasyba ir žemės ūkis. Per pirmus 100 metų Naujosios Ispanijos indėnų skaičius sumažėjo nuo 25 mln. iki 1 mln.
Pirmasis vicekaralius buvo Antonijus Mendosa (Antonio de Mendoza) 1535-1549, vėliau paskirtas Peru vicekaraliumi. Paskutinis vicekaralius – Chuanas Visentė de Guemesas Pačekas de Padilija (Juan Vicente de Güemes Pacheco de Padilla) 1789-1794. Naujosios Ispanijos vicekaralystė pažabojo pirmuosius Meksikos nepriklausomybės siekius, tačiau nesuvaldė XIX a. pradžioje kilusio nepriklausomybės judėjimo Centrinėje Amerikoje.
