Peliksas Bugailiškis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peliksas Bugailiškis (1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnuose, (Kupiškio r.) – 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje) – teisininkas, spaudos darbuotojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas.
[taisyti] Biografija
1902 m. baigė Liepojos gimnaziją, kurioje dalyvavo J. Biliūno slapto būrelio veikloje, globojo slaptą biblioteką. 1902 m. įstojo į Petrapilio universiteto gamtos fakultetą, vėliau studijavo teisę, kurią baigė 1909m. 1904 m. kartu su A. Purėnu redagavo pirmą legalų lietuvišką savaitraštį „Lietuvių laikraštis“. 1907 – 1909 m. Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys. Ši draugija per dvejus metus įsteigė 39 bibliotekėles. 1906 m. „Naujoji Gadynė“, 1907 m. „Skardas“, 1907 – 1908 „Žarija“ bendradarbis, 1907 m. „Vilnius žinių“ korespondentas Petrapilyje, Valstybės Dūmoje, „Dūmos darbai“ redaktorius. 1907 – 1908 m. Dūmos narių V. Požėlos, A. Keinio, A. Bulotos sekretorius. 1907 m. buvo areštuotas, kalintas Lukiškėse. Nuo 1909 m. advokato S. Lukauskio padėjėjas Šiauliuose. 1915 m. gegužės mėn. Vilniuje su J. Vileišiu, S. Kairiu, J. Krikščiūnu, M. Sleževičiumi, F. Bortkevičiene, V. Ruokiu įsteigė Lietuvių agronominės ir teisinės pagalbos nukentėjusiems nuo karo gyventojams draugiją (iždininkas), rūpinosi Suvalkų pafrontės gyventojų maitinimu, dirbo banke, „Lietuvos žinių" redakcijoje. Vokiečiams užėmus Vilnių, grįžo į Šiaulius, dirbo advokatu.
1917 m. rugsėjo mėn. atstovavo Šiaulių apygardą Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į konferencijos prezidiumą, rūpinosi protokolais, išspausdindavo juos ir išdalindavo dalyviams, kad jie kuo greičiau pasiektų atokiausius Lietuvos kampelius. 1917 – 1918 laikraščio „Darbo balsas" techninis redaktorius. 1918 m. vasario pabaigoje grįžo į Šiaulius, 1918 m. gruodžio 5 d. paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju. 1919 m. dalyvavo Lietuvos – Latvijos sienos nustatymo komisijoje, Vyriausiosios tardymo komisijos, tyrusios J. Smalsčio – Smolskio, F. Valiuko ir jo žmonos nužudymo bylą, darbe. Nuo 1923 m. Šiaulių apygardos teismo vicepirmininkas, vadovavo kriminaliniam, nuo 1929 m. civiliniam skyriui.
1918 m. vedė Oną Gruzdytę. 1918 m. lapkričio 24 m. išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, dirbo valdybos sekretoriumi. 1919 – 1921 m. išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku. 1919 – 1922 m. „Sietyno“ redaktorius. 1920 m. Šiauliuose vienas „Kultūros" bendrovės steigėjų, 1923 – 1933 m. žurnalo redaktorius. Bendrovę uždarius, kartu su kitais įsteigė Kultūros švietimo draugiją ir vadovavo jai.
1923 m. „Aušros“ muziejaus steigėjas, 1927 m. vienas Šiaulių Kraštotyros draugijos steigėjų, 1930 – 1938 m. unikalaus „Šiaulių metraščio“ sudarytojas. 1934 – 1944 kraštotyros žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius. 1939 m. paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku, nuo 1940 m. birželio iki rugpjūčio mėn. vadovavo Šiaulių apygardos teismui, bet atsisakęs šių pareigų, tapo ką tik įsikūrusios Mokslų akademijos Etnologijos instituto ir „Aušros" muziejaus direktoriumi.
1941 – 1944 m. dirbo Šiaulių apygardos teismo pirmininku. 1943 m. organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą. 1945 m. areštuotas, tardytas Šiaulių saugume, bet užtarus A. Ulpiui ir kitiems paleistas. Draugams sužinojus, kad su juo rengiamasi susidoroti be teismo, paslėptas ligoninės automobilyje išvyko į Vilnių, kurį laiką slapstėsi P.Vileišio namų, kuriuose įsikūrė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, palėpėje. Persekiojimui aprimus, 1945 – 1948 m. dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948 – 1952 m. Knygų Rūmų bibliografu – redaktoriumi. 1953 m. vėl areštuotas ir 3 mėn. tardytas saugumo rūsiuose už 1938 m. „Šiaulių metraštyje" spausdintą miesto istorinę apžvalgą. Nuo tremties išgelbėjo Stalino mirtis.
