Plebėjai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Plebėjai (lot. plebeji<plebs – liaudis) – gausiausias Senovės Romos laisvųjų gyventojų sluoksnis.
Karalių ir ankstyvuoju respublikos laikotarpiu neturėjo politinių ir iš dalies pilietinių teisių, negalėjo naudotis visuomeninėmis žemėmis. V – III amžiais pr. m. e. pradėjo kovą su patricijais dėl teisių sulyginimo ir laimėjo.
Įtakingiausieji plebėjai susiliejo su patricijais ir sudarė naują privilegijuotą uždarą visuomenės grupę – nobilitetą. III – II amžiais pr. m. e. išnykus luomui, plebėjais imta vadinti nekilmingus pilnateisius Romos piliečius.
