Rinkimų sistema
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Visose demokratinėse valstybėse dar prieš rinkimus yra nustatoma sistema, pagal kurią bus skaičiuojami ir vertinami rinkimų rezultatai. Kiekvienoje valstybėje nustatoma sava rinkiminė sistema, pritaikyta prie susiklosčiusios politinės realybės. Tačiau, apibendrinus visą įvairovę, galima skirti du pagrindinius rinkiminių sistemų tipus: Daugumos atstovavimo ir Proporcingojo atstovavimo.
Turinys |
[taisyti] Daugumos atstovavimo (DA) sistema
Ši sistema kartais dar vadinama mažoratine (pranc. majorité – dauguma) rinkimų sistema, kuri, kaip sako jau pats pavadinimas, yra pagrįsta daugumos principu. Taikant šią rinkimų sistemą valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų. Todėl iš kiekvienos apygardos išrenkama tik po vieną atstovą. Pagal daugumos principą atstovu išrenkamas tas kandidatas, kuris gavo daugiausiai balsų.
[taisyti] DA sistemos variantai
- Paprastosios daugumos sistema – tai tokia sistema, pagal kurią pergalei rinkimuose pasiekti užtenka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą. G. Vitkus pateikia tokį pavyzdį: jeigu vienas iš 12 kandidatų didžiausią balsų kiekį gavo kandidatas, surinkęs 20% balsų, o jo konkurentai atitinkamai tik 18%, 15%, 11%, 3%, 0,1% ir t.t., tai pagal šią sistemą pergalė priklausys kandidatui, surinkusiam 20% balsų. Tokia rinkimų sistema jau nuo senų laikų taikoma Didžiosios Britanijos ir Japonijos parlamentų rinkimuose.
- Absoliučiosios daugumos sistema. Norint laimėti rinkimus pagal šį variantą, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t.y. 50% + 1 balsas. Per rinkimus nė vienam kandidatui nesurinkus absoliučios daugumos, reikia organizuoti antrą rinkimų turą, kuriame dalyvaus du kandidatai, pirmajame ture surinkę daugiausiai balsų.
[taisyti] Daugumos atstovavimo sistemos pranašumai ir trūkumai
Vienas iš didžiausių šios sistemos trūkumų yra tas, kad taikant daugumos principą, net ir maža persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą. Pavyzdžiui, suskaičiavus balsus paaiškėja, kad antrame ture balsai pasiskirstė taip: A (pirmame ture laimėjęs 20%) gavo 49,2%,o B (Pirmame ture gavęs 18%) laimėjo 50,8% balsų. Taigi rinkimus laimi B, o balsai atiduoti už kandidatą A prapuola.
DA sistema yra palanki didelėms partijoms, tačiau labai nepalanki mažoms partijoms. Iš tikrųjų tos partijos, kurios neturi didelės įtakos ir kurias remia nedidelis rinkėjų skaičius, neturi šansų kada nors laimėti rinkimus, kuriuose dėl mandato rimtai varžosi dvi stambiausios partijos. Mažai partijai belieka prisidėti prie kurios iš didelių partijų, arba visai išnykti iš politinio gyvenimo.
Daugumos atstovavimo sistema be trūkumų, turi ir pranašumų. Pirmiausia tą, kad ji verčia visas politines jėgas mesti tarpusavio nesutarimus ir rietenas, jungtis ir grupuotis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Dviejų partijų konkurencija skatina kiekvieną iš tų partijų nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų reikmių.
[taisyti] Proporcingojo atstovavimo (PA) sistema
Ši sitema buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIX a. pusėje, taisant mažoratinės rinkimų sistemos ydas. Ji paremta ne daugumos principu, o matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų proporcingai gautų balsų skaičiui. Sistema turi labai daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formuluotės. PA sistema yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes už jas atiduoti rinkėjų balsai neprapuola.
Sudėtingiausia problema, su kuria susiduria PA rinkimų sistema – tai proporcijų apskaičiavimo formulės pasirinkimas. Kiekviena valstybė šią problemą sprendžia savaip.
[taisyti] Šaltiniai
Gediminas Vitkus, „Politologija“, Vilnius, 2002
