Stokholmo sindromas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus ryšius (savanorišką paklusnumą, pagarbą ir pan.) jų pagrobėjams, nepaisydami to, kad pats pagrobimas turi pavojų.
[taisyti] Etimologija
Vaizdas:Stockholm syndrome.jpg
Apiplėšimas Stokholme 1973 m.
Sindromas buvo pavadintas pagal banko „Kreditbanken“ apiplėšimą Stokholme, Norrmalmstorg rajone 1973 metų rugpjūčio mėnesį. Aukos (banko darbuotojai) ėmė sieti save su pagrobėjais (nors išbuvo kartu tik 6 dienas), o po išlaisvinimo netgi ėmė juos ginti. Stokholmo sindromo terminą pasiūlė kriminologas ir psichiatras Nils Bejerot.
