Sunkusis rokas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sunkusis rokas (hard rock) yra roko muzikos forma, kurios šaknys siekia septintą dešimtmetį. Šioje muzikoje dominuoja atkaklus, „kalantis“ ritmas, trumpos melodinės frazės, ekspresyvus, forsuotas vokalas, palydimas aštraus, karkiančio gitarų gausmo, maištingas dainų turinys.

[taisyti] Instrumentuotė

Tipiniai sunkiojo roko instrumentai - elektrinės gitaros, bosinė gitara ir būgnai. Dauguma sunkiojo roko grupių turėjo du gitaristus - ritmo ir solo. Solo gitaristas groja solo ir pagrindinius rifus. Sunkiojo roko solo gitaristai, norėdami padidinti solo ir rifų atlikimo greitį atrado įvairių alternatyvių grojimo būdų. Ritmo gitaristo pagrindinis vaidmuo - palaikyti ritmą, akomponuoti solo gitarai ir harmonizuoti visos grupės atliekamą muziką. Būgnininkas turi išlaikyti ritmą, o bosistas - išlaikyti harmoniją.

[taisyti] Sunkiojo roko istorija

Sunkiojo roko šaknys siejamos su tokiomis roko grupėmis, kaip The Doors, The Rolling Stones bei kai kuriais bliuzo atlikėjais (pvz., Janis Joplin).

Sunkusis rokas po 1960 metų susiformavo į atskirą kryptį, kuri buvo aiškiai išreikšta Blue Cheer, Cream ir kitų grupių kūryboje.

Sunkusis rokas inicijavo metalo stilių atsiradimą, tiesa, pastarieji gerokai skiriasi savo muzikine struktūra. Heavy metal pradininkai – Black Sabbath ir Deep Purple ir Led Zeppelin neretai priskiriami abiems stiliams iš karto, o grupės kaip AC/DC, Aerosmith, Nazareth ar Kiss priskiriamos tik sunkiąjam rokui.

Sunkiojo roko muzika didžiausią populiarumą pasiekė tarp 1969 ir 1985 metų.