Vincas Čepinskis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vincas Čepinskis (1871 m. gegužės 3 d. Dargaičiuose (Joniškio raj.) – 1940 m. rugpjūčio 22 d. Kaune) – lietuvių fizikas, profesorius, Steigiamojo seimo narys.
1883 – 1890 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, baigė ją sidabro medaliu. 1890 – 1894 m. studijavo fiziką ir chemiją Peterburgo universitete. 1896 – 1900 m. studijavo Getingene, Leipcige, Ciūricho politechnikos institute.
[taisyti] Profesinė veikla
1894 – 1896 m. – Rusijos matų ir saikų rūmuose – Dmitrijaus Mendelejevo laborantas, asistentas. 1900 – 1902 m. – Tiudoro akumuliatorių dirbtuvės Peterburge vedėjas. 1902 – 1915 m. mokytojavo Liepojoje, 1904 – 1915 m. – Liepojos komercijos mokyklos direktorius, nuo 1908 m. – Lietuvos technikų draugijos pirmininkas.
1915 – 1916 m. Maskvos susisiekimo instituto laboratorijoje tyrinėjo magnio gamybos iš magnezito problemas, parengė magnio pramoninės gamybos technologiją. 1916 – 1917 m. dėstė fiziką Lutugino liaudies universitete Peterburge. 1917 – 1918 m. dėstė Ugličo realinėje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje.
1918 m. grįžęs į Vilnių, rūpinosi universiteto atgaivinimu, pastatų jam grąžinimu. 1919 m. – Lietuvos atstovas Londone. 1920 – 1922 m. – Aukštųjų kursų fizikos dėstytojas, nuo 1922 m. vasario 16 d. – Lietuvos universiteto, nuo 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, 1922 – 1923 m. ir 1928 – 1929 m. – prorektorius, 1923 – 1924 m. ir 1929 – 1933 m. – rektorius. 1936 m. rugsėjo 1 d. išėjo dimisijon. Daugelio knygų ir straipsnių autorius.
[taisyti] Politinė veikla
1926 m. dirbo švietimo ministru. 1920 m. – Steigiamojo Seimo narys. 1902–1915 m. bendradarbiavo „Žarijoje“, „Skarde“.
[taisyti] Vincas Čepinskis kaip socialdemokratų ideologas
Vincas Čepinskis buvo vienas iš tarpukario socialademokratų partijos veikėjų, parašęs kai kuriuos teoriniais galimus vadinti darbus, atspindinčius Lietuvos socialdemokratų nuotaikas.
Daug rašė apie diktatūrą. 1927 m. išėjo jo brošiūra „Demokratija ir diktatūra“. Demokratinis parlamentinis režimas – priemonė pašalinti iš politinio gyvenimo perversmus ir leisti augti, plėtotis visuomenei evoliucijos keliu sąmoningai nustatoma evoliucijos kryptimi. Revoliucijos galimos tik kraštutiniu atveju. didžiausias demokratijos priešas yra klerikalizmas. Bolševikai laikomi utopistais, fašistai – reakcionieriais.
Pripažįstami ir demokratinės santvarkos netobulumai:
- netinkama rinkimų sistema (proporcinė),
- per didelis deputatų skaičius,
- per daug partijų,
- pernelyg trumpa parlamentų kadencija,
- vykdomosios valdžios silpnumas.
Tačiau reikia rūpintis demokratijos tobulinimu, o ne palaikyti diktatūrą, kuri yra regresas. Diktatūros atsiranda dėl politinio abejingumo, kurį sustiprino 3-čio dešimtmečio socialinės-ekonominės problemos.
Socializmas laikytas liberalizmo forma, kuri liberalizmo pažiūras į viešąjį gyvenimą perkelia ir į ekonomiką.
