Aplinkotyra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Turinys

1 Apibūdinimas
2 Subkategorijos
3 Aplinkotyros tyrimo sritys
4 Nuorodos

Aplinkotyra (kitaip aplinkos mokslas, angl. environmental science) – tarpdisciplininis mokslas, tiriantis aplinkos fizinių, cheminių, biologinių elementų ir žmogaus tarpusavio sąveikas, labiausiai koncentruojantis į žmogaus veiklos įtakojamą aplinkos nykimą, užteršimą, taip pat vietinės reikšmės ir pasaulinės raidos įtaką bioįvairovei ir darniam vystymuisi.

[taisyti] Apibūdinimas

Aplinkotyroje jungiamos pagrindinių mokslų – fizikos, chemijos, biologijos, ir humanitarinių disciplinų – ekonomikos, teisės, socialinių mokslų žinios. Fizika naudojama materijos ir energijos judėjimo supratimui bei aplinkos reiškinius aprašančių matematinių modelių ruošimui, chemija – sąveikai tarp natūralių sistemų tyrinėti molekulių lygmenyje, biologija – įtakos augalų ir gyvūnų karalystėms įvertinimui.

Nors pati aplinkos mokslų koncepcija pasaulyje egzistuoja jau keletą šimtmečių, aktyvūs tyrimai prasidėjo tik 1960-1970 m., kai tokio mokslo būtinybę apsprendė aplinkos problemų integruotos analizės ir sprendimų reikalingumas.

Aplinkotyra nagrinėja tokias aplinkos problemas kaip klimato kaita, aplinkos apsauga, bioįvairovės išsaugojimas, požeminio vandens ir grunto tarša, gamtos išteklių panaudojimas, atliekų tvarkymas, tvarioji plėtra, oro tarša ir triukšmo tarša. Dėl mokslo daugialypiškumo dažnai tyrimus vykdo ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitas ruošia skirtingų sričių specialistų komandos.

[taisyti] Subkategorijos

Atmosferos mokslai (meteorologija, klimatologija) tiria Žemės atmosferos procesus bei sąveiką su kitomis Žemės sistemomis: meteorologija, šiltnamio dujų reiškiniai, atmosferos teršalų pasiskirstymo modeliavimas, garso sklaida ir triukšmo tarša, šviesos tarša.
Ekologijos pagrindinės tyrimo kryptys yra rūšių populiacijų dinamika – pasiskirstymas ir tarpusavio sąveika individų, populiacijų ir šiek tiek aplinkos aspektais. Tiriamos nykstančios rūšys, plėšrūno-aukos santykiai, buveinių (gyvenamosios erdvės) vientisumas, taršos poveikis populiacijoms, įskaitant žemėtvarkos projektų vystymo galimo poveikio rūšims analizes.
Aplinkos chemija tiria cheminius pokyčius aplinkoje. Pagrindinės tyrimo sritys – grunto ir vandens tarša, įskaitant cheminę aplinkos degradaciją, chemikalų judėjimą aplinkoje ir jų poveikį biotai.
Geologija, įskaitant aplinkos geologiją (ekogeologiją), grunto tyrimus, vulkaninius reiškinius bei Žemės plutos evoliuciją. Kai kuriose klasifikacijose į šią discipliną įtraukiama ir hidrologija su okeanologija.