Argumentas prieš žmogų
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Argumentas prieš žmogų (lot. argumentum ad hominem) – viena iš dažniausių loginių argumentacijos klaidų. Ji daroma tada, kai kritikuojama oponento asmenybė vietoje to, kad būtų kritikuojami jo teiginiai. Ši klaida laikoma ir logine, nes bandoma įrodyti, kad asmens teiginys yra klaidingas, kadangi pats asmuo yra kažkuo kritikuotinas.
Šis argumentas yra vienas iš apeliavimo į kilmę (argumentacijos klaida, kada apie teiginio teisingumą ar klaidingumą sprendžiama pagal jo kilmės šaltinį) variantų.
Argumentas prieš žmogų yra naudojamas beveik kiekvienuose politiniuose debatuose, dažnai – religiniuose ar pseudomoksliniuose debatuose. Reikia pastebėti, kad kartais jis naudojamas ir kritikuojant pseudomokslininkus, pavyzdžiui:
- asmuo A yra pagarsėjęs hileris – šarlatanas, todėl į jo teiginius apie žmogaus anatomiją nereikia kreipti dėmesio.
Iš tiesų, nors toks teiginys kasdieniniame gyvenime atrodo (ir dažniausiai yra) pagrįstas, formaliosios logikos požiūriu tai – klaida. Kad ir kas bebūtų asmuo, tai nieko nesako apie jo teiginio teisingumą ar klaidingumą.
[taisyti] Klaidos struktūra
Bazinė argumento forma yra:
- A pasako teiginį B;
- yra kažkas negero apie A,
- todėl teiginys B yra klaidingas.
[taisyti] Kiti pavyzdžiai
- Sakai, evoliucijos teorija yra teisinga? Nenuostabu, tu tikrai panašus į išsivysčiusį iš beždžionės.
- Jūsų partija norėtų įgyvendinti mokesčių projektą X? Ką, dar aną kadenciją mažai prisivogėte?
- Eriko fon Denikeno teorijos apie ateivius iš kosmoso negali būti teisingos, nes jis – kalėjime sėdėjęs sukčius.
