Augustinas Janulaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Augustinas Janulaitis (1878 m. kovo 19 d. Malavėnuose (Šiaulių raj.) – 1950 m. gegužės 22 d. Kaune) – teisininkas, istorikas, publicistas, literatūros istorikas, politinis veikėjas.
[taisyti] Biografija
1886 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, bet 1893 m. už lietuviškos spaudos laikymą ir pogrindinę veiklą pašalintas. 1896 m. baigė Rygos gimnaziją. 1896 – 1900 m. studijavo teisę Maskvos universitete, iš jo du kartus buvo pašalintas.
1899 m. rugpjūčio 8 d. dalyvavo pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatyme Palangoje, pats 1900 m. sausio 16 d. vaidino jo pastatyme Liepojoje. 1896 – 1901 m. bendradarbiavo varpininkų spaudoje.
1900–1901 m. kalintas Liepojoje. Sužinojęs, kad nuspręsta jį ištremti į Sibirą, pabėgo į Tilžę, kur 1902 – 1905 m. redagavo „Darbininkų balsą“.
1903 – 1905 m. studijavo Berno universitete. 1906 m. su padirbtu pasu pagautas prie sienos ir Vilniaus apygardos teismo nuteistas 10 mėn. kalėjimo už lietuviškos literatūros gabenimą. Atlikęs bausmę, jau tikrąja pavarde grįžo į Maskvą tęsti studijų universitete ir 1907 m. jį baigė. Dirbo advokatu, 1912 m. tapo prisiekusiuoju advokatu tame pačiame Vilniaus apygardos teisme.
Nuo 1901 iki 1923 m. – LSDP narys, renkamas CK nariu (slapyvardis J.Lizdeika).
1916 – 1917 m. vokiečių internuotas Čersko karo belaisvių stovykloje. 1918 m. dirbo „Darbo balso“ redakcijoje. 1918 m., pabėgus Augustinui Voldemarui, ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Likęs Vilniuje, Vinco Kapsuko suimtas.
1919 – 1925 m. – Lietuvos Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto Teisės fakulteto Istorijos katedros vedėjas, 1924 m. – ordinarinis profesorius, 1932 m. – Garbės daktaras, 1935 m. – dekanas Kaune, nuo 1939 m. – Vilniaus universitete. Be to, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, nuo 1936 m. – Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
1922–1925 m. – Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas. 1945 m. – Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto dekanas, vėliau – LTSR Mokslų akademijos tikrasis narys.
Iki 1908 m. parašė daug straipsnių politinėmis temomis. Išvertė Karlo Markso „Manifestą“ (išleido Martynas Jankus). Po 1908 m. parašė daug istorinių tyrinėjimų darbų, parengė spaudai Jono Biliūno raštus, vertė Ibseno, Dostojevskio knygas. Spaudoje pasirašinėjo Žmogaus ir kitais slapyvardžiais. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
