Civilinė teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Civilinė teisė – teisės šaka, reglamentuojanti vienas nuo kito teisiškai nepriklausomų fizinių ir juridinių asmenų santykius (turtinius; asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais; kai kuriuos asmeninius neturtinius). Pagrindinė funkcija – reguliuoti civilinės teisės santykius bei numatyti sankcijas, kuriomis atkuriama iki pažeidimo buvusi padėtis. Civilinės teisės sistema sudaryta iš normų, institutų ir pošakių (daiktinė teisė, prievolių teisė ir k.t.). Skirstoma į bendrąją ir ypatingąją civilinę teisę.
Terminas (lot. Jus civilis) atsirado ir pati teisės šaka susiformavo Senovės Romoje apie III-I a. pr. m. e. Ji buvo privatinės teisės sinonimas.
Nuo pat pradžių civilinė teisė formavosi atmetimo principu. Iš pradžių ji apėmė beveik visus visuomenius santykius (pvz., konstitucinius pagrindus, civilinio proceso, administracinio proceso ir net baudžiamosios teisės sferas). Ilgainiui tam tikri institutai atsiskyrė nuo civilinės teisės ir tapo savarankiškomis teisės šakomis.
[taisyti] Pošakiai
- Bendrosios nuostatos. Esminės civilinės teisės nuostatos, kurios persmelkia visa šios teisės šakos sistemą.
- Daiktinė teisė. Struktūriškai svarbiausias civilinės teisės pošakis, nes savyje talpina nuosavybės, o ši valdymo teisę. Valdymo teisė yra pradinis elementas civilinės teisės sistemoje.
- Prievolių teisė. Ekonomiškai svarbiausias pošakis, nes savyje talpina platų verslo, prekybos, santykių spektrą. Svarbiausi institutai: sutarčių teisė, civilinė atsakomybė. Išsivystė iš daiktinės teisės Romos teisėje kaip institutas, o galutinai atsiskyrė kai Vakarų Europoje XVII-XVIII a. buvo pripažintos konsensualinės sutartys.
- Intelektinės nuosavybės teisė. Daiktinės teisės atmaina, ypač svarbi informacinėje visuomenėje.
- Paveldėjimo teisė. Tai klasikinis civilinės teisės institutas, ir nors mažas, tačiau pakankamai savitas, kad galima būtų vadinti pošakiu.
Šeimos teisė nors ir reglamentuojama Civilinio kodekso, moderniosios jurisprudencijos nėra priskiriama Civilinei teisei. Ji laikoma atskira privatinės teisės šaka.
[taisyti] Civilinė teisė Lietuvoje
Savotiška privatinės teisės konstitucija Lietuvoje yra laikomas pagrindinis Civilinės teisės šaltinis – Civilinis kodeksas. Tai kodifikuotas įstatymas, Lietuvoje sudarytas iš 6 knygų.Didžiausia specifika pasižymi trečioji Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso knyga, reglamentuojanti Šeimos teisę. Šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus, reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nuistatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo pagrindines nuostatas. Civilinė teisė – teisės šaka.
