Dalmatija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dalmatija (kroat. Dalmacija, lot. Dalmatia) – istorinis regionas Adrijos jūros pakrantėje ir salose, dabartinės Kroatijos teritorijoje. Regionas tęsiasi nuo Rabo salos šiaurėje iki Kotoro įlankos pietuose, iš šiaurės rytų jį riboja Kroatijos siena su Bosnija ir Hercegovina.
Senovėje regione gyveno ilyrų gentys (dalmatai ir kiti), nuo I amžiaus priklausė Romos imperijai. Čia gimė Romos imperatorius Diokletianas. Nuo VI amžiaus Bizantijos dalis, nuo VIII amžiaus priklausė Kroatijai, vėliau – Venecijai, Vengrijai. XII-XV amžiais suklestėjo miestai-respublikos – Dubrovnikas, Splitas, Zadaras ir kiti. Nuo 1420 metų beveik visas regionas (be Dubrovniko) tapo Venecijos valstybės dalimi, nuo 1797 m. – Austrijos (vėliau Austrijos-Vengrijos) dalis. XIX amžiaus pabaigoje tapo pagrindiniu kroatų tautinio atgimimo centru, nuo 1918 m. – naujos Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės dalis. Antrojo pasaulinio karo metu regionas buvo padalintas tarp Kroatijos ir Italijos, o 1945 metais visas regionas tapo Kroatijos dalimi (iki 1991 m. – Jugoslavija).
Pagrindiniai regiono miestai:
- Zadaras,
- Šibenikas,
- Splitas,
- Dubrovnikas.
Dalmatija yra davusi vardą universalių šunų veislei (balti su juodomis dėmėmis) – dalmatinams, nors veislės kilmė neaiški (kildinami iš Indijos, Egipto ar Graikijos).
