Dispensionalizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dispensionalizmas – vienas iš Biblijos interpretavimo būdų, žmonijos istoriją suskirstantis į 7 periodus (dispensacijas): nekaltumo (iki Adomo ir Ievos nuopuolio), sąžinės (nuo nuopuolio iki tvano), žmogiškos valdžios arba Pažado (nuo Abraomo iki Mozės), įstatymo (nuo Mozės iki Kristaus), malonės (Bažnyčios amžius) ir tūkstantmetės karalystės. Anot dispensionalizmo šalininkų, Dievas, nors ir išlieka toks pat, tačiau kiekvieno periodo metu veikia skirtingai. Dispensionalizmas ypatingą vietą teikia Izraeliui, kuris vėl atstatomas Tūkstantmetės karalystės metu, o Bažnyčios amžius yra tarpinis ir neturi tokios didelės reikšmės.
Dispensionalizmas priskiriamas eschatologinių teorijų krypčiai. Kitos – istorinis premilenializmas, amilenializmas, postmilenializmas. Visos jos pripažįsta dievišką Biblijos įkvėpimą ir aiškina vienas Biblijos eilutes kitomis.
Dispensionalizmo pradininkas – Cyrus I. Scofieldas (1843–1921), kuris parašė knygą „Rightly dividing the word of truth“ [1] – „Kaip teisingai pateikti tiesos žodį”. Nuo Scofieldo laikų dispensionalizmas kaip teorija kito. Šiuo metu yra labiau moderuotas ir vadinamas „progresyviniu“. Dispensionalizmo teorija yra labiausiai paplitusi tarp sekmininkų.
