Dniepro baltai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dniepro baltai, išnykusios rytinių baltų gentys, gyvenusios daugiausia Dniepro upės baseine. Rašto paminklų šios gentys nepaliko. 1962 m. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas studijoje Aukštutinės Padneprės vandenvardžių lingvistinė analizė paskelbė tarp Dniepro baseino vandenvardžių radę apie 800 baltiškos kilmės vardų, bylojančių apie buvusį šios teritorijos etninį baltiškumą.
Sprendžiant pagal įvairių Virvelinės keramikos kultūros variantų paminklų bei baltiškos kilmės vandenvardžių paplitimą, neolito pab. (III-II tūkstm. pr. m. e.) Vidurio ir Rytų Europoje gyvavo kelios artimai giminingos bent hipotetiškai baltiškos kultūros: Pamarių, (Vėlyvoji) Narvos, (Vėlyvoji) Nemuno, Padnieprės, Fatjanovo, Balanovo ir kt. Ankstyviausia iš jų – vad. Pamarių kultūra – apėmė tik siaurą Baltijos jūros pietrytinės pakrantės ruožą. Nuo šios kultūros ženkliai skyrėsi kur kas vėlyvesnė Padnieprės kultūra, kuri formavosi neolitinių Megalitinės rutulinių amforų (dab. Ukrainoje) ir iš dalies Nemuno bei Narvos kultūrų pagrindu. Volgos aukštupio baseine apie II tūkst. pr. m. e. pr. susiformavusi savita baltiška Fatjanovo kultūra bronzos amžiaus pab. (VIII a. pr. m. e.) peraugo į vad. Djakovo piliakalnių kultūrą.
Bronzos ir geležies amžiais (II-I tūkstm. pr. m. e. – I m. e. tūkstm.) teritorijoje į rytus bei pietus nuo dab. Lietuvos ir Latvijos egzistavo neabejotinai baltiškos (Vėlyvoji) Narvos ir iš jos išsirutuliojusi Brūkšniuotosios keramikos (šių dviejų kultūrų arealai apėmė ir dab. Lietuvos bei Latvijos rytines dalis), Dniepro-Dauguvos (dar vadinama „Smolensko piliakalnių kultūra“), Milogrado, Juchnovo ir Okos aukštupio kultūros (apie m. e. pr. Okos aukštupio baseine susiformavusią Okos aukštupio kultūrą buvusioje Dniepro-Dauguvos kultūros arealo rytinėje dalyje sukūrė senbuvių Dniepro-Dauguvos kultūros nešėjų ir ateivių „juchnoviečių“ metisai). III-V a. minėtos Dniepro, Dauguvos ir Okos baseinų baltų kultūros, stipriai įtakojamos dar II-I a. pr. m. e. iš dab. Lenkijos į Dniepro baseiną giliai įsiskverbusių vakarinių baltų (Zarubincų kultūros nešėjų) kultūros, transformavosi į Koločino, Bancerovo, Tušemlios ir Moščinų kultūras, gyvavusias iki VIII-X a. Moščinų kultūra skiriama iki viduramžių pab. Pamaskvėje, Protvos upės baseine gyvenusių rytinių galindų protėviams.
Dnepro baltų likimą lėmė apie VII a. pab. prasidėjęs iki tol tik dab. Dešiniakrantėje Ukrainoje gyvenusių rytinių slavų veržimasis į rytinę Dniepro baseino dalį.
IX(?)-X a. didžiumą Dniepro baltų nuo kitų, vakariau byvenusių baltų atskyrė Dniepro paupiais į šiaurę slenkanti slavų migrantai; XI-XII a. beveik visi Dniepro baltai (išskyrus rytinius galindus) buvo asimiliuoti rytinių slavų. Jau nuo VII ir VIII a. sąvartos vykusį Dniepro baltų kultūrinį ir kalbinį slavėjimą turėjo itin paspartinti įvairiakalbių Rusios valstybėje gyvenusių genčių stačiatikiškas krikštas (kai kurie tyrinėtojai mano, kad po oficialaus Rusios krikšto (988 m.) dalis Dniepro baltų pasitraukė į vakarus ir ilgainiui įsiliejo į lietuvių ir latvių etnosus).
