Ukraina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ukraina (ukrainietiškai Україна) – respublika Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, – o pietvakariuose – Rumunija ir Moldavija.

Turinys 1 Istorija 2 Politinė sistema 3 Administracinis suskirstymas 4 Geografija 5 Ekonomika 6 Demografija 7 Kultūra 8 Kita Informacija 9 Nuorodos

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos istorija

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.

Religiniai ir socialiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnickis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Žečpospolitos padalinimus Kijevas, Podolė ir Volynė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Rada. 1917 birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-bolševikų karo rytinė Galicija ir Volynė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 1932-1933 metais per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos TSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vokiečiams pradėjus įgyvendinti genocidinį režimą, kai buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai, nuotaikos pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TSFR ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo N. Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

1991 m. po Tarybų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų. 2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka.

2007 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje kilo dar viena krizė, kada prezidentas V. Juščenka nusprenė paleisti parlamentą – Aukščiausiąją Radą, remdamasisi institucijos priimtu straipsniu, leidžiančiu frakcijoms nepriklausantiems deputatams individualiai prisijungti prie koalicijos, kas prieštarauja Ukrainos konstitucijai. Sostinėje Kijeve kilo masinės demonstracijos tarp „geltonųjų“ (Juščenkos šalininkų) ir „mėlynųjų“ (Janukovičiaus šalininkų).

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos politinė sistema

Ukraina yra demokratinė valstybė su pusiau prezidentine sistema. Ukrainos prezidentas, renkamas visuotiniu balsavimu, skiria ministrą pirmininką, kurį tvirtina 450 vietų parlamentas Verchovna Rada. Prezidentas (patariant ir sutinkant ministrui pirmininkui) skiria ministrų kabineto narius, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus.

Įstatymus, parlamento aktus, prezidento įsakus ir Krymo parlamento aktus gali anuliuoti Ukrainos Konstitucinis teismas, jei jie pažeidžia Ukrainos konstituciją. Ukrainos Aukščiausiasis Teismas yra pagrindinė teisminės valdžios institucija.

Iš esmės garantuojama vietos savivaldos teisė. Savivaldybių tarybos ir miestų merai renkami tiesioginiuose rinkimuose. Praktiškai, vietos savivaldos įgyvendinimas yra ribotas.

Ukrainoje veikia daugybė politinių partijų, kurių daugelis turi labai nedidelį narių skaičių ir plačiajai visuomenei yra nežinomos. Nedidelės partijos jungiasi į rinkiminius daugiapartinius blokus.

Nuo 2006m. kovo šalyje politinė krizė kuri baigėsi 2006 rugpjūčio pradžioje prezidento Viktoro Juščenkos sprendimu paskirti Viktorą Janukovičių paskirti ministru pirminiku.

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos sritys

Ukraina suskirstyta į 24 sritis (oblasti), 1 autonominę respubliką (Krymas) bei dvi savivaldybes turinčias specialųjį statusą (mista; pažymėta *):

Charkovo sritis, Chersono sritis, Chmelnickio sritis, Čerkasų sritis, Černigovo sritis, Černovcų sritis, Dniepropetrovsko sritis, Donecko sritis, Ivano Frankovsko sritis, Kirovogrado sritis, Kijevas*, Kijevo sritis, Krymo respublika,

Lugansko sritis, Lvovo sritis, Nikolajevo sritis, Odesos sritis, Poltavos sritis, Rovno sritis, Sevastopolis*, Sumų sritis, Ternopolio sritis, Užkarpatės sritis, Vinicos sritis, Volynės sritis, Zaporožės sritis, Žitomiro sritis.

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos geografija

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės ir plynaukštės, vagojamos didelių upių – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Pietvakarinė Dunojaus delta sudaro sieną su Rumunija. Didžiausi šalies kalnai yra Karpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos ekonomika

Anksčiau buvusi svarbiu Tarybų Sąjungos žemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingai gamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.

Dėl neįvykdytų esminių struktūrinių reformų Ukrainos ekonomika yra neatspari išoriniams ekonominiams sukrėtimams. Po 1991 m. vyriausybė liberalizavo beveik visas kainas ir sukūrė teisinį pagrindą privatizacijai, tačiau didelis pasipriešinimas reformoms vyriausybės viduje lėmė tai, kad reformos greitai įstrigo. 1994 m. hiperinfliacija pasiekė 10 650%. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996-7 m., tačiau 1998 m. šalį sukrėtė finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.

Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudarė 7,3 mlrd. JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei 2004 m.

Lietuvos investicijos Ukrainoje 2006 m. buvo 265 mln. lt (Vakarų medienos grupė, Hanner, Snaigė/Hermis Capital, Čilija).

[taisyti] Demografija

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos demografija

Iš 48,46 mln. gyventojų 2001 m. 77,8% buvo ukrainiečiai, 17,3% rusai, 0,6% baltarusiai, 0,5% Krymo totoriai, 0,5% moldavai, 0,4% bulgarai, 0,3% vengrai, 0,3% rumunai, 0,3% lenkai, 0,2% žydai, 0,2% graikai, 0,2% armėnai, 0,2% totoriai ir kt.

Tikintieji – stačiatikiai (pravoslavai) ir unitai.

Didžiausi Ukrainos miestai: Kijevas, Charkovas, Dniepropetrovskas, Odesa.

[taisyti] Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Ukrainos kultūra

[taisyti] Kita Informacija

• Ukrainos ryšiai
• Ukrainos transportas
• Ukrainos karinės pajėgos
• Ukrainos tarptautiniai santykiai
• Ukrainos šventės

[taisyti] Nuorodos

---

Šalių sąrašas | Europa

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikano Miestas | Vengrija | Vokietija Kiti politiniai vienetai: Abchazija | Azorai | Čečėnija | Gibraltaras | Farerų salos | Kalnų Karabachas | Kosovas | Padniestrė | Pietų Osetija | Sylendas | Svalbardas

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga   taisyti

Armėnija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Gruzija | Kazachija | Kirgizija | Moldavija | Rusija | Tadžikija | Turkmėnija | Ukraina | Uzbekija