Eiliuotoji Livonijos kronika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eiliuotoji Livonijos kronika (Livländische Reimchronik, la. „Rīmju hronika“) – nežinomo autoriaus senąja vokiečių kalba eilėmis parašyta kronika, apimanti maždaug 1143-1290 m. laikotarpį.
Kronikos autorius greičiausiai buvo Livonijos ordino brolis. Šioje kronikoje dėstymas yra paremtas Kalavijuočių ordino magistrų valdymo metais ir, skirtingai nuo Henriko Latvio kronikos, labai retai įvardijami Rygos arkivyskupai, formaliai buvę užkariaujamo krašto siuzerenais. Vis tik, kadangi autoriaus pagrindinis tikslas buvo parodyti Pabaltijo christianizacijos eigą, kronikoje pasakojama būtent apie estų ir kitų Pabaltijo genčių krikščioninimo eigą, o ne tiek apie vidinę Kalavijuočių ordino istoriją. Kronika yra labai vertingas šaltinis Lietuvos istorijai, apie Mindaugo krikšto ir karūnacijos aplinkybes ji suteikia daugiausia žinių, palyginus su kitais šaltiniais. Šioje kronikoje taip pat išsamiausiai aprašyti Saulės (1236) ir Durbės (1260) mūšiai, pasibaigę lietuvių pergale.
[taisyti] Literatūra
- Eiliuotoji Livonijos kronika, in: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005. P. 191-365.
(tai yra pirmąkart paskelbtas pilnas kronikos teksto vertimas į lietuvių kalbą)
