Livonijos ordinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Livonijos ordinas įkurtas 1237 m. kaip Kryžiuočių (Teutonų) ordino autonominė šaka dabartinės Latvijos ir Estijos žemėse, Kalavijuočių ordinui pralaimėjus Saulės mūšį (1236) ir nebesugebant toliau veikti savarankiškai. Iš pradžių buvo glaudžiai susijęs su savo centru Prūsijoje, tačiau nusilpus Teutonų ordinui, nuo XV a. vidurio iki pat išformavimo (1561) buvo nuo jo beveik nepriklausomas.
Turinys |
[taisyti] Valdymas
Livonijos ordinui vadovavo magistras, renkamas iki gyvos galvos ir tvirtinamas Teutonų ordino didžiojo magistro. Rezidavo Rygoje ir Cėsyse. Magistro pavaduotojas buvo landmaršalas, atsakingas už Ordino kariuomenę. Landmaršalo rezidencija buvo Siguldoje. Pilnateisiai Ordino nariai (kariai ir dvasininkai) vadinosi broliais. Jų skaičius svyravo nuo 400-500 (XIV-XVI a.) iki 120-150 (XVI a. vidurys). Nepilnateisiais nariais buvo amatininkai ir tarnai. Ordino kariuomenę sudarė nariai su ginklanešiais (knechtais) ir vasalais. XV a. pradžioje kariuomenės dydis siekė 4000 žmonių.
Ordinui priklausė apie 60 proc. Livonijos žemių (likusi dalis priklausė Rygos arkivyskupui ir vyskupams). Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų pilis valdė fogtai. Iki XVI a. Livonijoje buvo 30-40 komtūrijų ir fogtijų, XVI a. viduryje – 120-150. Dukart per metus Cėsyse komtūrai ir fogtai turėjo atsiskaityti kapituloje, kurią sudarė magistras ir šeši svarbiausiųjų pilių komtūrai.
[taisyti] Ordino politika
[taisyti] Vidaus politika
Vidaus politikoje Ordinas siekė centralizuoti valdžią, t.y. paversti vasalais arkivyskupą ir jam pavaldžius pareigūnus, taip pat perimti bažnyčiai pavaldžių žemių administravimą. Tokia vidinė trintis Livonijoje išliko iki pat jos žlugimo (1561). (Lietuva šiuose konfliktuose paprastai palaikydavo arkivyskupo pusę.) Reformacijos sąjūdis (nuo 1517 m.) irgi padalijo šias dvi jėgas: Livonijos bažnyčia pasirinko Liuterio reformas, tuo tarpu Ordinas liko katalikiškas.
[taisyti] Užsienio politika
Užsienio politikoje Livonijos ordinas tęsė savo pirmtako Kalavijuočių ordino pastangas įsigalėti visame regione, t.y. baigti užkariauti Kuršą ir Žiemgalą, veržtis toliau į Lietuvą ir Rusią (Rusija). Pralaimėjimas rusams Ledo mūšyje (1242) atšaldė Ordino norą tęsti atkaklią ekspansiją rytų kryptimi, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į Lietuvą, ypač į Žemaitiją, trukdžiusią geografiškai suvienyti Kryžiuočių ordino valdas Prūsijoje ir Livonijoje. 1252 m. Livonijos ordinas užėmė Klaipėdą, kurią 1328 m., nepajėgdamas jos išlaikyti, perleido Teutonų ordinui. Norėdamas teisiškai užvaldyti Lietuvą, rėmė Mindaugo oponentų Tautvilo ir Vykinto siekį krikštytis. Siekdamas įveikti varžovus, krikštijosi pats Mindaugas (1251). Tačiau dėl Mindaugo karūnavimosi (1253) Lietuva netapo nei Livonijos provincija, nei vasalė.
Karinė Ordino politika Lietuvoje irgi nebuvo sėkminga. XIII a. jo pralaimėti Skuodo (1259), Durbės (1260), Karusės (1270), Ašeradės (1279), Jersikos (1281) mūšiai neleido Ordinui tikėtis įsigalėti net pietinėse kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse, nekalbant jau apie pačią etninę Lietuvą ar Žemaitiją. Kita vertus, XIII a. antrojoje pusėje Ordinui pavyko nustumti sieną su Žemaitija gerokai į pietus, ypač ties Telšiais ir pajūriu, o Žiemgaloje nusistumta net iki Pasvalio (siena, artima dabartinei, tapo tik Vytauto laikais). Dėl XIII a. gale prasidėjusios trinties su Rygos arkivyskupu Ordinas užsiėmė vidaus problemomis ir Lietuvos nepuolė iki pat Kęstučio ir Algirdo laikų (nuo 1345 m.). Be to, daug lėmė ir Gedimino (1316-1341) diplomatinė taiki politika su Livonija. Intensyviausi žygiai į Lietuvą buvo rengiami XIV a. 6-8 dešimtmetyje, kai Livonijos ordinas puldinėjo Lietuvą kasmet, niokodamas tas jos sritis, kurių nepasiekdavo Teutonų ordinas, t.y. dabartinę Vidurio ir Rytų Lietuvą. Per 1345-1377 m. laikotarpį Livonijos ordinas surengė apie 30 žygių į Lietuvą, dalį jų sinchronizuodami su Teutonų ordinu, kad išskaidytų lietuvių pajėgas. Lietuva kariniu požiūriu irgi nebuvo pasyvi Livonijos atžvilgiu – į ten žygius surengė Gediminas (1329), Algirdas (1345, 1369), Kęstutis (1375, 1376, 1377), Švitrigaila (1373), Andrius Algirdaitis (1375). (Lietuvai rūpėjo ir Ryga, ir Daugpilis, nes turint juos, buvo galima turėti ir svarbiausią šiaurinį prekybos kelią – Dauguvos upę.) Po Žalgirio (1410) ir ypač po Pabaisko mūšio (1435), kuriame Livonijos ordinas kovėsi Švitrigailos pusėje, Ordinas Lietuvai grėsmės ne tik kad nebekėlė, bet ir tapo vienu iš patikimiausių Lietuvos sąjungininku kovoje prieš Rusiją.
[taisyti] Ordino žlugimas
1561 m., vykstant Livonijos-Rusijos karui, didžioji Livonijos dalis (išskyrus Šiaurės Estiją) pasiduoda Lietuvai, o iš jos pietinių žemių sukuriama Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė (1561-1795), kurios pirmuoju kunigaikščiu LDK vasalo teisėmis tapo Liuterio tikėjimą priėmęs paskutinysis Ordino magistras Gotardas Ketleris.
