Epimenido paradoksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Epimenido paradoksas, taip pat vadinamas melagio paradoksu – loginis paradoksas, priskiriamas antikiniam filosofui Epimenidui iš Knoso.

[taisyti] Formuluotė

Vienas žmogus tvirtina: aš visada meluoju. Jeigu patys savęs paklausime, ar jis melagis, netikėtai prieisime prieštaravimą. Jei jis melagis, tai tvirtinimas aš visada meluoju yra melas ir iš tikrųjų jis nėra melagis. Jei tuo metu sako teisybę, tai reiškia, kad yra melagis, bet tada jo žodžiais negalima tikėti.

[taisyti] Paradokso ištakos

Paradokso ištakos yra fakte, kad melagis naudojasi kalbos prieštaringumu – kalboje tokia struktūra galima, nors toks pasakymas yra prieštaringas.

Prie tokių paradoksų grupės galima priskirti ir „popieriaus kortelės paradoksą“. Jo esmė tokia: ant kortelės popieriaus parašoma: „Teiginys ant kitos kortelės pusės yra teisingas“ tuo tarpu kitoje „Teiginys kitoje kortelės pusėje yra neteisingas“, arba:

"Žemiau esantis teiginys yra neteisingas.

Aukščiau esantis teiginys teisingas."

Paradoksas gali būti redukuotas į dar trumpesnį teiginį: „Šis teiginys klaidingas“.

Norėdami patikrinti tokių teiginių teisingumą susidursime su tokiu pačiu prieštaringumu, kaip ir melagio paradokse.

Melagio paradoksą bandė apeiti Bertranas Raselas su savo tipų teorija ir Alfredas Tarskis su savo semantiniais svarstymais.

Šie paradoksai atsiranda, nes vadovaujamasi „skurdžia“ logika, ar naudojamos kalbos trūkumu – kais pastebėjo pozityvus logikai.