Euklidas Megarietis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Euklidas (Eukleidas, gr. Ευκλείδης) Megarietis (apie 430–360 m. pr. m. e.) — graikų filosofas, kilęs iš Megaros miesto (40 km. nuo Atėnų). Žinomas kaip Megaros filosofijos mokyklos pradininkas.
Euklidas buvo vyriausias iš Sokrato mokinių, net slapta, rizikuodamas gyvybe, ateidavęs iš Megaros į Atėnus jo pasiklausyti (vyko Peloponeso karas, kuriame Megara, kaip Korinto sąjungos narė, palaikė Spartą prieš Atėnus). Platonas dialoguose (pavyzdžiui, Faidonas, 59b) mini, kad Euklidas buvo su Sokratu jo paskutinėmis valandomis. Sokratui mirus, Sokrato mokiniai (jų tarpe ir Platonas), bijodami persekiojimo Atėnuose, rado prieglobstį pas Euklidą Megaroje.
Kaip Sokrato mokinys, Euklidas yra laikomas sokratiku — jis rašė sokratiškuosius dialogus: Lamprijus, Eschinas, Feniksas, Kritonas, Apie meilę (neišliko), tačiau manoma, kad su Sokratu jį siejo greičiau asmeniški nei filosofiniai ryšiai, o Euklido požiūrių formavimuisi turėjo įtakos ne tik Sokratas, bet ir Parmenidas.
Euklidas parėmė elėjiečių mokymą, kad būtis yra nekintantis vienis, o judėjimas ir kitimas yra iliuzija. Jis sakė, kad gėris yra vienis, tačiau gali būti vadinamas skirtingais vardais, kartais išmintimi, kartais protu, kartais dievu ir kt., o gėrio priešingybę jis neigė, sakydamas kad ji neegzistuoja. Jo monizmas taip pat pasireiškė ir etikoje: jis pripažino tik vieną dorybę — žinojimą, bet žinojimą ko? Jeigu gėris ir būtis yra vienis, tai ir dorybė yra tos būties žinojimas.
Euklidas Megarietis labiausia žinomas dėl to, kad viduramžiais dažnai buvo painiojamas su žymiu matematiku Euklidu iš Aleksandrijos, pastarojo veikalo „Pradmenys“ vertimuose ir taisymuose.
