Viduramžiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Viduramžiai (lot. medius aevus) – istorinė epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV-XVI a.a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu ir Reformacija. (apie periodizacijos problemas žr. žemiau).
Turinys |
[taisyti] Bruožai
Viduramžiai yra vienas savičiausių Europos istorijos laikotarpių. Jo svarbiausi bruožai yra šie:
- Feodalizmas bei luominė santvarka;
- Riterių (pasaulietinės) bei religinės kultūros konkurencija;
- krikščionių Bažnyčios vienijimasis bei centralizacija;
- Nacionalinių valstybių formavimosi užuomazgos;
- katedrų, vienuolynų, vėliau universitetų, kaip šviesos židinių reikšmė, miestų kaip ekonominių centrų augimas;
- Lotynų kalbos kaip bendros kultūros ir švietimo kalbos vyravimas.
[taisyti] Viduramžių sąvokos raida ir problematika
[taisyti] Sąvokos raida
Pirmasis Viduramžių sąvoką pavartojo italų Renesanso humanistas Flavijus Biondo (lot. Flavius Blondus (1392-1463) veikale „Historiarium“ XV amžiaus viduryje. Sąvokos populiarumas tarp jo laikmečio ir vėlesnių laikų humanistų parodo kultūrinių pokyčių nuojautą, siekį susieti save atgimstančiu Antikos palikimu bei vidinį poreikį oponuoti tebevyraujančiai scholastinei tradicijai. Toks neigiamas viduramžių vertinimas įtakojo ir vėlesnių kartų požiūrį į šį laikotarpį kaip į barbarišką, dogmatišką, fanatišką ir visai nevaisingą metą.
Vėlesniais laikais, formuojantis istorijos mokslui ir galutinai įsivyraujant istorijos periodizacijai, kokią turim ir dabar, viduramžių sąvoka sąlyginai neteko to neigiamo atspalvio ir atsidūrė greta Antikos ir Naujųjų laikų kaip dar viena istorinė epocha.
[taisyti] Problematika
Viduramžių (kaip ir jokios kitos epochos) bruožų negalima absoliutinti. Jokia istorinė epocha ar kultūra nėra vienalytė. Viduramžiai apima visą tūkstantmetį. Be to tai yra įvairių idėjų, ideologijų plitimo metas. Geografinės priežastys taip pat neleidžia traktuoti viduramžių kaip homogeniškos epochos.
Ribotų komunikacijų laikais susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais, todėl daug korektiškiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie Anglijos, Ispanijos ar Lietuvos viduramžius. Tai, kas laikytina Viduramžių „etalonu“ daugiausia atstovaujama Prancūzijoje. Tai lėmė tiek anuometinis to regiono prestižas, tiek prancūzų indėlis į istorijos mokslą.
Dar viena Viduramžių problema – tokio periodizavimo (Antika – Viduramžiai – Naujieji laikai) eurocentriškumas. Giliau susipažinus su neeuropietiškomis civilizacijomis, suprasta, jog šis modelis dėl visai kitokių kultūrinių procesų dažniausiai kitur netinka. Dėl to, kalbant apie Viduramžius, omenyje paprastai turima Europos istorija arba agrarinės šalys, turinčios stiprią karių kastą. Kadangi panaši situacija buvo ir tų laikų Japonijoje, viduramžių sąvoka kartais taikoma ir jai.
[taisyti] Viduramžių chronologiniai rėmai ir skirstymas
[taisyti] Chronologiniai rėmai
Tradiciškai Viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t.y. maždaug tarp 476 ir 1492 m.
Alternatyvūs viduramžių pradžios variantai yra šie:
- nuo sostinės perkėlimo į Konstantinopolį 330 m.
- nuo pagonybės uždraudimo Romos imperijoje 380 metais
- nuo Alariko vadovaujamų visigotų Romos užėmimo 410 m.
- nuo Islamo ekspansijos pradžios VII a. pr.
Taip pat istoriografijoje yra diskusijų dėl Vidurinių amžių pabaigos. Vieni ją sieja su Bizantijos žlugimu 1453 metais, spausdinimo išradimu (apie 1450 m.), Reformacijos pradžia (1517 m. Martino Liuterio „95 tezės“). Tarybinėje istoriografijoje viduramžių pabaigą žymi Anglijos revoliucija XVII amžiuje. Tačiau nereikia užmiršti, kad tai tik simbolinės datos žyminčios ilgų procesų pabaigą ir pradžią, pačios tebūdamas jų rezultatu.
[taisyti] Skirstymas
Įprasta Viduramžius skirstyti į:
- Ankstyvuosius (V amžiaus vid. – XI amžiaus pr);
- Brandžiuosius (XI amžiaus pr. – XIV amžiaus pr);
- Vėlyvuosius (XIV amžiaus pr. – XV amžiaus antra pusė).
[taisyti] Ankstyvieji Viduramžiai
Prasidėjus Didžiajam tautų kraustymuisi ir politiniam, ekonominiam bei kultūriniam centrui iš Romos persikėlus į Konstantinopolį, Vakarų Europoje ėmė nykti senosios visuomenės struktūros. Nesibaigiantys barbarų antpuoliai bei naujų karinių valstybėlių kūrimasis visiškai nusmukdė ūkį, švietimą, sutrūko ryšiai su senosiom Romos provincijom. Bene vienintelė tęstinumą išlaikiusi visuomeninė struktūra buvo krikščionių Bažnyčia. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo ji nenusilpo ir toliau pamažu plėtė savo įtaką.
Vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių įvykių – frankų karaliaus Chlodvigo krikštas apie 496 m. Tai buvo vieningos krikščioniškos Europos formavimosi pradžia. Chlodvigo valstybė išaugo į galingą Frankų imperiją, sustabdžiusią arabų ekspansiją iš Pirėnų pusiasalio ir Karolio Didžiojo (768-814 m.) valdymo metu išsiplėtusią iki didžiausios imperijos Europoje tarp antikinės Romos ir Napoleono laikmečių. Su šio valdovo vardu siejama ne tik frankų karinės galios viršūnė, bet ir kultūrinis pakilimas, vadinamasis Karolingų Renesansas. Stipri centralizuota valdžia buvo palanki sąlyga trumpam klasikinės kultūros atgaivinimui. Tačiau komunikacijų ribotumas neleido ilgai išlaikyti centralizuotos valdžios.
843 m. imperija buvo padalinta į tris dalis. Tuo pat metu prasidėjo ir vikingų, o šiek tiek vėliau ir vengrų klajoklių puldinėjimai. Tai tik paspartino feodalinę santvarkos formavimąsi didžiojoje Vakarų Europos dalyje, o tuo pačiu ir riterių luomo kūrimąsi bei galutinį valstiečių įbaudžiavinimą. Bažnyčia Frankų imperijos laikais vis dar buvo išlaikiusi ankstyvosios krikščionybės askezės idealus ir tik ėmusi dėl įtakos konkuruoti su kylančio naujo karių luomo pasaulėžiūra pati patyrė stiprią jos įtaką. Tų laikų vyskupijos ėmė panašėti į senjorų dvarus su visa pritinkama prabanga ir gyvenimo būdu. Baigiantis Ankstyviesiams viduramžiams (962 metai) įkuriama Šventoji Romos imperija kaip romėniškos pasaulietinės valdžios tęstinumo simbolis.
[taisyti] Brandieji Viduramžiai
[taisyti] Klestėjimo laikas
Po neramių ankstyvųjų Viduramžių gyvenimas Europoje (XI amžiuje) ėmė gerėti. Pakilimo viršūnė pasiekta XII ir XIII a.. Tuo laikotarpiu itin augo gyventojų skaičius. Suklestėjus prekybai, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai (ypač Šiaurės Italijoje bei Flandrijoje). Tai leido suklestėti ir menui. Brandieji viduramžiai laikomi romaninio stiliaus vienuolynų ir gotikinių katedrų laikmečiu.
[taisyti] Permainos krikščionybėje
XI amžius pažymėtas pokyčiais krikščionybėje. Kaip atsvara moralinį autoritetą praradusiems vyskupams ėmė kurtis atsinaujinimo sąjūdis, kuriam vadovavo Kliuni vienuolynas. Įgavę didžiulę įtaką, vienuolyno auklėtiniai pradėjo Bažnyčios „apsivalymą“, pavadintą Kliuni reformomis. Buvo griežtai atskirta dvasinė bei pasaulietinė valdžia. Popiežių pradėta rinkti Bažnyčios viduje, centralizuota jo valdžia, įvestas celibatas, uždraustas bažnytinių pareigybių pirkimas bei pardavimas.
Sustiprėjus popiežiaus valdžiai, kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinės hierarchijos viršūnėje. Istoriografijoje kova dėl pasaulietinės ir dvasinės valdžios dar žinomas kaip ginčas dėl investitūros.
Dar vienas krikščionybei reikšmingas įvykis – 1054 metais galų gale įvykusios Ortodoksų bei Katalikų Bažnyčių atskilimas (schizma).
[taisyti] Kryžiaus žygiai
Pagrindinis straipsnis: Kryžiaus žygiai
Dar vienas esminis Brandžiųjų Viduramžių bruožas – Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ir eretikus. Nuo Jeruzalės užėmimo 1099 metais jie tęsėsi iki pat 1271-ųjų (tais metais surengtas paskutinysis devintasis žygis). Viena iš šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siekis sumažinti trintį su riterių luomu. „Šventos misijos“ idėja turėjo padėti „asimiliuoti“ juos, paverčiant savo sąjungininkais, o ne konkurentais. Kryžiaus žygių metu europiečiai praturtėjo daugeliu naujovių įvairiose srityse, ir tai labai stipriai pakeitė kultūrinį žemyno veidą.
[taisyti] Albigiečiai ir Bažnyčios kova su erezijom
Nors ir apsivaliusi nuo korupcijos, Bažnyčia ir toliau skendo prabangoje, kilo puošnūs vienuolynai, kurių žemes dirbo baudžiauninkai. Praturtėjusią miestietiją slėgė giliai įsišaknijęs kaltės jausmas (prekyba ir lupikavimas tradiciškai buvo laikomi mirtinomis nuodemėmis). Tai kirtosi su neturto idealais ir visuomenėje, kėlė didelius prieštaravimus.
Po miestus klajojo Pasaulio pabaigą skelbę pranašai ir liaudies šventieji. Tuo metu taip pat kūrėsi religiniai sąjūdžiai, gyventojus kvietę asketiškam gyvenimui. Dėl tam tikrų kultūrinių priežasčių jie ypač populiarūs buvo pietiniuose Prancūzijos regionuose, kur tradicinių tikinčiųjų beveik nebeliko.
Kaip atsakas į tokią rimtą grėsmę Bažnyčios vienybei surengti keli Kryžiaus žygiai eretikų žemėse. Kita priemonė – naujo tipo vienuolių ordinų, skelbusių neturtą, įkūrimas. 1209 metais leidžiama įsteigti pranciškonų broliją, 1216-aisiais įsikuria dominikonai. Šių ordinų nariai negyveno uždaruose vienuolynuose, o keliaudami po žmones savo pavyzdžiu ir pamokslais skleidė tikėjimą. Pati žymiausia priemonė prieš ereziją, tapusi savotišku visų viduramžių simboliu, buvo Inkvizicija. Šis popiežiaus bule 1084 metais įkurtas bažnytinis teisminio persekiojimo (kartais vad. ir teroro) aparatas ėmė griežtai kontroliuoti viduramžių visuomenę. Tuo pat metu pradėtas formuoti ir parapijų tinklas, turėjęs palengvinti inkvizicijos darbą.
[taisyti] Scholastika ir universitetų kūrimasis
Popiežiaus pavedimas naujiesiems ordinams, ypač dominikonams, ginti krikščioniškas tiesas reikalavo atitinkamo išsilavinimo. Imta rengti vienuolius disputams su eretikais. Šie disputai privertė peržvelgti teologinius pačio tikėjimo prieštaravimus, ėmė vystytis rafinuotas teologinis mokslas, persmelkęs visą viduramžių intelektualinį pasaulį – scholastika. Pradėjo kurtis švietimo centrai, iš kurių žymiausi Bolonijoje (1088 m.), Paryžiuje(XII a. antr. pusė), vėliau Oksforde (1214 m.), pamažu peraugo į Vakarų Europos pirmuosius universitetus. Į Paryžių mokytis plaukė studentai iš viso krikščioniško pasaulio. XIII amžiuje Europa tapo pajėgi perimti Antikos palikimą. Buvo iš naujo atrastas Aristotelis, iki tol nežinoti Platono raštai.
[taisyti] Vėlyvieji Viduramžiai
[taisyti] Krizė ir visuomenės pokyčiai
Po dviejų pakilimo lydimų šimtmečių XIV amžiaus Europa susidūrė su gilia krize. Nors, kaip pažymi kai kurie istorikai, ši krizė greičiau buvo transformacija nei nuosmukis, ji nusinešė apie pusę tuometinės Europos gyventojų. XIV amžiaus pradžioje stipriai atvėso klimatas, todėl tas laikotarpis dar kartais vadinamas Mažuoju ledynmečiu. Su juo atėjo badmečiai, o 1348 – 1350 metais nusilpusius žmones užpuolė maro epidemija (Juodoji mirtis). šias nelaimes lydėjo antisemitizmo bangos ir žydų pogromai, raganų medžioklė. Vis dėlto sumažėjęs gyventojų skaičius stipriai pagerino valstiečių padėtį. XV amžiuje beveik nebeliko baudžiauninkų. Paplito trilaukė ūkininkavimo sistema, apskritai tobulėjo žemės ūkio technologijos, taigi padidėjo ir derliai.
[taisyti] Bažnyčios krizė
XIV amžiuje popiežius prarado savo įtaką. Po Kliuni reformos tapęs faktiniu visos Europos „senjoru“, dabar pats atsidūrė stiprėjančių valdovų globoje. 1309 metais (iki 1376 metų) Šventasis sostas iš Romos perkeliamas į Avinjoną, čia tampa labai priklausomas nuo Prancūzijos karaliaus. Vėliau dėl Bažnyčios hierarchų vidaus kofliktų įvyko Didžioji schizma. 1378 – 1417-aisiais buvo renkami du popiežiai. Vienas Romoje, kitas Avinjone. Ir taip netvirtą Bažnyčios pamatą ėmė klibinti reformaciniai judėjimai. Tačiau pirmieji intelektualai, siekę tikėjimo reformų, Johnas Wyclifas (1320 - 1384) ir Janas Husas (1369 – 1415), buvo sudeginti inkvizicijos. Lūžis įvyko tik XVI amžiaus pradžioje.
[taisyti] Šimtametis karas ir centralizacija
Pats didžiausias Vėlyvųjų viduramžių karinis konfliktas buvo Šimtametis karas (1337 – 1453) tarp Prancūzijos bei Anglijos monarchų. Nepaisant pradžioje anglų turėtos persvaros Prancūzija sugebėjo laimėti. Kaip ir kiti monarchai feodalizmo suskaldytoje Europoje, Prancūzijos karalius iki šio karo teturėjo simbolinę valdžią. Karas karaliui padėjo vienyti šalį, XV amžiaus pabaigoje ji jau buvo centralizuota. Prancūzijos pavyzdžiu sekė ir Anglija, Ispanija.
[taisyti] Naujų laikų pradžia
Europoje dar tebeklestint gotikiniam menui (paskutinė iš didžiųjų viduramžių katedrų Strasbūre pabaigta tik 1439 metais), Šiaurės Italijos miestuose XIV amžiuje pradėjo atgimti klasikinė Antikos kultūra, o vėliau pasiekė ir kitus kraštus. Gutenbergo 1448 metais išrasta spausdinimo mašina visiškai pakeitė visuomenę. Viduramžiams įprastą žodinę kultūrą, kur raštas buvo tik saujelės intelektualų „nuosavybė“, pakeitė rašytinė. Taigi, daug dinamiškesnė ir ilgaamžiškesnė. Spauda stipriai prisidėjo prie reformatų ir humanistų idėjų sklaidos. Imta rašyti nacionalinėmis kalbomis, versti į jas Bibliją. Lotynų kalba neteko ankstesnės reikšmės.
Laivai XV amžiuje jau buvo pakankamai geri tolimoms kelionėms. Aušo Didžiųjų Geografinių atradimų amžius, išplėtęs tiek visuomenės pasaulėvaizdį, tiek monarchų lobynus. Trumpiau tariant, Europa XVI amžių pasitiko visiškai kitokia nei ankstesniuosius. Europiečiai išgyveno vieną intensyviausių laikmečių savo istorijoje.
[taisyti] Viduramžiai Lietuvoje
pagrindinis straipsnis: Lietuva viduramžiais
Lietuvoje viduramžiais vykę procesai stipriai skyrėsi nuo „klasikinio“ Vakarų Europos modelio. Kalbėti apie Viduramžių Lietuvą galima tik su didelėm išlygom, o išskirti Ankstyvuosius, Brandžiuosius ar Vėlyvuosius viduramžius apskritai neįmanoma. Juk net procesai, bent kiek panašūs į Vakarų Europos čia ėmė rastis tik XIV amžiaus antroje pusėje. V-XII amžiuje Lietuvos teritorijoje formavosi baltų gentis|genčių]] ir genčių junginių, žemių, sistema. Kontaktai su kitais kraštais tuo metu apsiribojo plėšikavimo žygiais į Rusios kunigaikštystes ir Lenkiją. Kuršių gentys IX-X amžiuje atrėminėjusios vikingų antpuolius, vėliau pačios ėmė plėšti vakarines Baltijos jūros pakrantes. XIII a. pradžioje į baltų žemes paskui pirklius atsikėlė riterių ordinai. Vienas lyvių žemėse, Rygos įlankoje, kitas prūsų žemėse. Taip prasidėjo vokiečių kolonizacija Pabaltyje, paspartinusi Lietuvos valstybės atsiradimą apie 1240-uosius. Po nesėkmingo Mindaugo bandymo apkrikštyti valstybę ir įsilieti į krikščionišką pasaulį, tęsėsi ilgas izoliacijos ir karų su ordinais laikotarpis. Tuo pat metu vyko ir LDK ekspansija į rusų žemes. XIV a. pirmoje pusėje Didysis kunigaikštis Gediminas bandė pralaužti šią izoliaciją ir užmegsti diplomatinius santykius su Vakarais. Į Vilnių buvo pakviesti amatininkai, leista steigti vienuolynus.
Tačiau rimtos permainos į LDK atėjo tik XIV a. pabaigoje, po Krėvos sąjungos su Lenkija 1385 metais. Lietuva buvo pakrikštyta, baigė formuotis feodalinė sistema (kai Vakarų Europoje prasidėjo valstybių centralizacija). Tai LDK politinės galios viršūnės laikotarpis, kuris pelnytai siejamas su Vytauto Didžiojo vardu. Valstybės plotas siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros; 1410 metais kartu su lenkais Žalgirio mūšyje lietuviai įveikė didžiausią savo priešą, Kryžiuočių ordiną, kuris po to daugiau ir nebeatsigavo. Tačiau kultūriniu atžvilgiu valstybė, priversta beveik du šimtus metų kovoti dėl išlikimo, buvo beviltiškai atsilikusi. Po Vytauto mirties šalį susilpnino kovos dėl valdžios. Tuo naudojosi Lenkija, sustiprindama savo įtaką šalyje. Pasibaigus kovoms ir valdovu paskyrus mažametį Kazimierą, prie valstybės vairo stojo per palyginti labai trumpą laiką Vytauto suformuota bajorija. Valstybiškai mąstę didikai iki pat Liublino unijos, o ir po jos kovojo prieš Lenkijos įtaką.
[taisyti] Religija
Tų laikų visuomenė buvo persmelkta tikėjimo dievu. Viduramžių žmonės mažai rūpinosi materialine gerove ir praturtėjimu. Gyvenimas žemėje jiems buvo pasirengimas amžinajam gyvenimui po mirties. Vardan išganymo turtingieji aukojo vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus. Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčios „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodališkai susiskaldžiusią Europą.
Bažnyčia palaikė ir tuometinės visuomenės kultūrą. Vienuolynuose buvo renkami, perrašinėjami ir saugomi seni raštai, nes skaityti ir rašyti mokėjo tik kunigai ir vienuoliai – ir tai ne visi.
[taisyti] Ūkis
Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių visiškai priklausantis valstietis, einantis tam tikras prievoles. Pagrindinė gamybos jėga – žmonių ir darbinių gyvulių. Viduramžiams būdingi natūrinis ūkis ir feodalinis susiskaldymas, kurie labai trukdė plėsti prekybą tarp atskirų šalies regionų. Tik brandžiųjų viduramžių pradžioje, prasidėjus centralizacijai, stiprėjant nepriklausomų miestų įtakai, pajungus atskirus feodus prie domeno valdžios, padėtis pasikeitė.
[taisyti] Rekomenduojama literatūra lietuvių kalba
- Georges Duby „Katedrų laikai: menas ir visuomenė, 980-1420“, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004;
- Johan Huizinga „Viduramžių ruduo : studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“, Vilnius : Amžius, 1996;
- Jacques Le Goff „Viduramžių vaizduotė: esė“, Vilnius, Alma littera, 2003.
