Gabriel García Márquez
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gabriel José Garciá Márquez (g. 1927 m. kovo 6 d. Arakatakoje) – Kolumbijos rašytojas, žurnalistas, literatūrinės Nobelio premijos laimėtojas.
[taisyti] Biografija
Gabriel José Garciá Márquez gimė 1927 metų kovo 6 dieną , Šiaurės Kolumbijoje, telegrafininko Gabriel Eligio Garciá ir Luisa Santiaga Márquez Iguarán šeimoje. Iki 8 metų gyveno savo senelio iš motinos pusės, pulkininko, 1899 – 1903 metų pilietinio karo dalyvio, Colonel Nicolás Ricardo Márquez Mejía namuose. Keletas jo prietaringų tetų gyveno drauge. Gabriel pasakojimo stiliui didžiulę įtaką turėjo vaikystės aplinka ir jo močiutė Tranquilina Iguarán Cotes.
1940 – 1942 metais Gabriel José Garciá Márquez lanko pradinę jėzuitų mokyklą. Nuo 1943 m. tęsia mokslus nacionaliniame Sikapiro koledže.
1947 m. laikraštyje „El Espectador“ („Stebėtojas“) paskelbiamas pirmasis rašytojo apsakymas „Trečiasis susitaikymas“, parašytas Kafkos stiliumi. Tais pačiais metais Garciá Márquez įstoja į teisės fakultetą Bogotos universitete. 1948 pavasarį, prasidėjus neramumams ir pilietiniui karui šalyje, rašytojas išvyksta iš sostins ir tęsia studijas Kartagenos universitete, įsidarbina Kartagenos laikraštyje „El Universal“. Taip Garciá Márquez išmaino teisę į žurnalistiką. 1955 metais parašo seriją straipsnių apie kolumbietį jūrininką, kuris 10 dienų išgyveno vienas jūroje. Vėliau iš šių žurnalistinių ataskaitų gimsta apsakymas „Pasakojimas apie katastrofą patyrusio laivo jūreivį“. 1955 metais rašytojas išvyksta į Europą. Jam išvykus, Bogotoje už draugų surinktas lėšas išleidžiama pirma jo knyga „Kritę lapai“.
1956 Kolumbijos diktatorius generolas Rochas Pinilla uždaro „El Espectador“ („Stebėtoją“). Garciá Márquez apsistoja Paryžiuje, dirba keliems laikraščiams ir rimtai užsiima kūryba. 1957 metais parašo „Niekas nerašo pulkininkui“, keliauja po socialistinę Europą. Parašo „90 dienų už geležinės uždangos“. 1957 m., pasitraukus iš valdžios Rochas Pinillai, Garciá Márquez apsistoja Karakase ir bendradarbiauja su „Momento“ žurnalu, veda Mercedes Barcha (Mersedes Barča), rašo keletui žurnalų ir kuria apsakymus iš „Didžiosios Mamos laidotuvių“.
1959 m. pradeda rengti reportažus iš Havanos, netrukus įsteigia Prensa Latina – Kubos naujienų agentūrą. Dirba šiai agentūrai Kolumbijoje, Kuboje ir Niujorke. 1961 m. persikelia į Mechiką ir pagaliau paskelbia „Niekas nerašo pulkininkui“. 1962 – 1965 m. Garciá Márquez Mechike leidžia žurnalą ir rašo filmų scenarijus. Romanas „Negerą valandą“ pelno „Esso“ premiją Kolumbijoje, bet išspausdintas variantas yra blogai suredaguotas ir Marquezas jos atsisako. Tais pačiais metais jis publikuoja apsakymų rinkinį „Didžiosios Mamos laidotuves“. 1965 m. pradeda rašyti „Šimtas metų vienatvės“. Šis kūrinys 1967 m. išleidžiama keliomis kalbomis ir pelno rašytojui daugybę tarptautinių apdovanojimų.
1967 m. rašytojas persikelia į Barseloną. Jam suteikiamas Niujorko Kolumbijos universiteto garbės vardas. 1972 m. jis publikuoja „Neįtikėtina ir liūdna istorija apie nekaltąją Eréndirą ir jos kietaširdę senelę“. 1974 m. Bogotoje įsteigia kairiųjų laikraštį „Alternatyva“, 1975 m. išspausdina „Patriarcho rudenį“. Nuo 1975 Garciá Márquez laiką leidžia Bogotoje ir Mechike, užsiima politika, padeda įsteigti Kolumbijos partiją „Firmes“, įkuria HABEAS – organizaciją, kuri turi padėti politiniams kaliniams, rašo scenarijus. 1980-1984 m. rašo savaitines apžvalgas keliems tarptautinias laikraščiams. 1981 m. rašytojas gauna Prancūzų garbės legiono apdovanojimą. Paskelbiamas romanas „Vienos mirties istorija, apie kuria visi žinojo iš anksto“.
1982 m. Garciá Márquez įteikiama Nobelio premija literatūros srityje. Rašytojas paskelbia „Guavos aromatą“, pokalbius su savo draugu Plinio Apuleyo Mendoza, parašo „Viva Sandino“ („Tegyvuoja Sandino“)- pjesę apie revoliuciją Nikaragvoje. 1985 m. paskelbia romaną „Meilę choleros metais“, 1989 „Generolas savo labirinte“., 1992 rinkinį „Keisti piligrimai“, 1994 „Meilė ir kiti demonai“, 1996 „Pagrobimo naujienos“.
1999 m. Garciá Márquez įsigyja Kolumbijos savaitinį žurnalą „Cambio“. 2000 metais paskelbiama, kad jam diagnozuotas limfų vėžys. Rašytojas gydosi Meksike ir JAV. 2001 m. paskelbia memuarus „Vivir para contarla“, arba „Gyventi, kad tai pasakytum“.