Gegužės revoliucija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gegužės Revoliucija (isp. La Revolución de Mayo) – buvo pirmasis La Platos vicekaralystės, kuri užėmė dalį dabartinių Argentinos, Urugvajaus, Bolivijos ir Paragvajaus teritorijų, bandymas pasiekti nepriklausomybę.
1810 m. gegužės 13 d. britų fregata, atvykusi į Montevidėjo uostą, patvirtino Buenos Airėse sklandžiusius gandus: Napoleonas Bonapartas įsiveržė į Ispaniją, nuvertė karalių Ferdinandą VII ir vietoje jo į sostą pastatė savo vyresnįjį brolį Juozapą Bonapartą. Tai reiškė, kad Ispanija atsidūrė prancūzų rankose ir iškilo puiki galimybė atsiskirti nuo savo metropolijos.
1810 m. gegužės 25 d. Buenos Airėse sudaryta pirmoji karinė chunta (Primera Junta), vadovaujama Cornelio Saavedra, nuvertė iš sosto vicekaralių Baltasar Hidalgo de Cisneros, o 1816 m. liepos 9 d. Argentina paskelbė neriklausomybę nuo Ispanijos Karalystės.
Gegužės 25-oji – Gegužės Revoliucijos diena (el Día de la Revolución de Mayo) – yra nacionalinė šventė ir nedarbo diena Argentinoje. Būtent ši diena pradeda Argentinos, kaip savarankiškos šalies istoriją.
