Impresionizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Impresionizmas (XIX a. pab.-XX a. pr.) – meno judėjimas, prasidėjęs Paryžiuje, kai grupė dailininkų apie 1860 m. pradėjo viešai eksponuoti savo darbus. Pavadinimas kilo iš pracūzų dailininko Klodo Monė paveikslo Įspūdis, Saulėtekis (angl. Impression, Sunrise, pranc. Impression, soleil levant).
Pagrindinis impresionizmo principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu.
[taisyti] Svarbiausi bruožai
- Labai svarbus gamtos vaidmuo,
- Manoma, kad laikas – kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos kinta, nieko neįmanoma apibrėžti, nes viskas keičiasi, todėl menininkas turi vaizduoti ne rezultatą, bet procesą.
- Svarbūs monologai,
- Žmogus priklauso nuo kintančių situacijų, aplinka valdo žmogų ir žmogus nuolat keičiasi.
- Labai daug kalbama apie jausmus, vidinę žmogaus būklę,
- Visų vertybių matas – žmogus, individas, kuris elgiasi spontaniškai, manoma, kad viskas užkoduota pasąmonėj,
- Herojus nuolat įsitempęs, nėra buitinio konkretumo,
- Praeities įvykiai yra svarbesni už dabartinius,
- Pasakojimas intymus (dažniausiai pasakojama pirmu asmeniu),
- Nuoširdus, jausmingas kalbėjimo tonas; kalbėjime jaučiami tarpai,
- Daug pastraipų, daugtaškių, brūkšnių,
- Neįprasti palyginimai,
- Būdingas lyrikai, epikai ir dramai.
[taisyti] Impresionistai
- Dailininkai:
- Klodas Monė,
- Dega,
- Polis Sezanas,
- Gogenas,
- Rodenas,
- Renuaras,
- Kompozitoriai:
- Debiusi
- Ravelis
- Diuka,
- Rašytojai:
- Rilkė (poezija),
- Knutas Hamsonas (drama, proza)).