Indoeuropiečių prokalbė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Indoeuropiečių prokalbė – hipotetinė istorinės lingvistikos rekonstrukcija, kuri remiasi kalbų fono-semantinėmis panašybėmis ir kalbų struktūros bendrybėmis. Pasak klasikinės indoeuropiečių teorijos, iš anksčiau egzistavusios protėvynės į įvairias puses išplito indoeuropiečių prokalbę bendravimui vartoję žmonės. Ši prokalbė palaipsniui kito, skilinėjo, duodama užuomazgą kalbų grupėms ir galiausiai indoeuropietiškoms kalboms. Lietuvių kalba laikoma išlikusia viena archaiškiausių indoeuropietiškų kalbų, todėl jos studijos vykdomos daugelyje pasaulio indoeropeistikos centrų – universitetuose bei institutuose.
Nėra išlikę jokių raštinių indoeuropiečių prokalbės paminklų, todėl jos rekonstrukcija atlikta kruopščiu lyginamosios kalbotyros specialistų, etimologų darbu, aptikus reguliarią garsų kaitą įvairiose kalbose (pvz., nustatyta, kad graikų 'p' daugeliu atveju atitinka germanų 'f' ir pan.). Tuo remiantis sudarytos lyginamosios lentelės, atspindinčios balsių ir priebalsių kaitą indoeuropietiškose kalbose (. Viena fundamentaliausių XX a. indoeuropietiškų leksinių panašybių studijų atspindėta Julius Pokorny veikale „Indoeuropiečių etimologinis žodynas“ (vok. „Indogermanisches Etymologisches Worterbuch“), išleistame Berlyne praėjusio šimtmečio viduryje, kuriuo remiantis, panaudojus ir kitus etimologų darbus sudaryta Leideno universiteto duomenų bazė – šiuolaikis kompiuterinis indoeuropietiškų etimologijų žodynas. Lietuviškai yra išėjusi istorinės lingvistikos žinovo, klasikinės kalbotyros schemų puoselėtojo Algirdo Sabaliausko „Lietuvių kalbos leksika“ duodanti supratimą apie baltų kalbos indoeuropietiškas bendrybes, bendrybes su slavais ir germanais bei tik baltams būdingą leksiką, tačiau išsamus „Lietuvių kalbos etimologinis žodynas“ tebėra mūsų kalbotyros problema.
Itin sudėtinga yra indoeuropiečių kalbos struktūros rekonstrukcija, kurią tyrinėjo Lietuvoje savo darbuose baltistai J.Kazlauskas, V.Mažiulis, L.Palmaitis ir kiti lingvistai, išgvildenę eilę baltų daiktavardžių linksniavimo, veiksmažodžių kaitymo genezės ir kitus klausimus.
Kita vertus, indoeuropiečių prokalbės studijos buvo atliktos remiantis daugiausiai grynosios lingvistikos metodais, kadangi kalbotyra savo užmojais ir gilumu istoriškai aplenkė archeologijos, etnologijos, archeogenetikos mokslus. Todėl yra atėjęs laikas koreguoti istorinės lingvistikos teorijas jas siejant su šių mokslų naujausiais atradimais. Pati klasikinė prokalbės, kaip ir niekaip neaptinkamos protėvynės sąvoka, yra kritikuotina, kadangi kiti mokslai pateikia duomenų apie ankstyvąsias Azijos ir Europos žmonių migracijas, o vėlesnes – tautų kilnojimosi prasme, laikant mažai įtikėtinomis, nesant istorinių šaltinių patvirtinimo. Siūlomi nauji indoeuropietiško bendrumo formavimosi modeliai, atsisakant vienos pradinės prokalbės prielaidos, kalbinio bendrumo ištakų regioną siejant, pvz., su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimo daugiakalbiu arealu, padariusiu esminių įtakų senosioms Azijos ir Europos žmonių grupėms, pragyvenusioms iš medžioklės, žūklės, gamtos gėrybių rinkimo. Toks požiūris suduoda smūgį vis dar tam tikruose sluoksniuose ir grupėse tarpstančioms išrinktosios rasės, arijų išskirtinumo teorijoms.
