Intervencionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Intervencionizmas – ekonomikos teorija, tirianti valstybės kišimąsi į rinką.

Intervencionizmas gali būti įvairių formų:

• kai kurių investicijų betarpiškas finansavimas iš valstybės biudžeto, pvz., autostradų tiesimas.
• žlungančių įmonių „gelbėjimas“ suteikiant dotacijas, subsidijas, valstybės paramą, lengvatines paskolas, jų išpirkimas ir išlaikymas.
• betarpiškas nerentabilios produkcijos ar paslaugų dotavimas.
• valstybės vykdomas kai kurių prekių supirkimas, siekiant jas parduoti vėliau ir taip išlaikyti kainas. Perkant palaikyti kainas, parduodant kainas sumažinti.
• valstybės dalyvavimas vertybinių popierių rinkoje, superkant pasirinktų įmonių akcijas, skolinantis pinigus, išleidžiant obligacijas.
• betarpiškas valstybės kišimasis į valiutų rinką – nuosavos valiutos kurso išlaikymas, perkant ar parduodant kitų valstybių valiutas (pinigų politika).
• valstybinio monopolio įvedimas kai kurioms ūkio šakoms (pvz.: stipriems alkoholiniams gėrimams).
• rinkos reguliavimas įvedant koncesiją (palaikyti konkrečia veikla užsiimančias įmones), siekiant apsaugoti kai kuriuos silpniausius rinkos dalyvius.
• lanksti palūkanų sistema, siekiant kontroliuoti pinigų pasiūlą, ar užbėgant negatyviems finansiniams reiškiniams.
• socialinės politikos vykdymas (pvz., pašalpos bedarbiams)
• mokesčių sistemos naudojimas siekiant ne tik papildyti biudžetą, bet ir koreguoti ūkio struktūrą. Įvairioms ūkio šakoms ir prekėms nustatomi skirtingi mokesčiai ir tarifai. Taip pat taikomos nuolaidos investuotojams.
• rinkos reguliavimas naikinant natūraliai ir dirbtinai atsiradusias monopolijas, kartelinius susitarimus.

Intervencionizmo teoriją sukūrė Džonas Mainardas Keinesas, kuris tvirtino, kad valstybė gali švelninti rinkos svyravimus investuojant valstybinius pinigus į ūkį. Esant rinkos recesijai mažėja pasiūla, to padarinyje žmonės praranda darbą ir tai dar labiau mažina paklausą. Siekiant sumažinti, arba sustabdyti tokią tendenciją, reikia į ūkį investuoti valstybės pinigus, didinti pinigų pasiūlą, o esant ūkio augimui „prisukti finansinius varžtus“, sumažinti pinigų pasiūlą.

Iki šiol ekonomistai ginčijasi dėl įvairių intervencionizmo formų. Monetarizmo šalininkai tvirtina, kad ūkio finansavimas didina biudžeto deficitą, kad pavojinga reguliuoti palūkanas, neatsižvelgiant į pinigų pasiūlą. Jie leidžia tik tokias intervencijos formas, dėl kurių neatsiranda biudžeto deficitas. Liberalai neigia pozityvią kišimosi į rinkos mechanizmus įtaką, tame tarpe ir monopolijų skaldymo, rinkos reguliavimo per mokesčių sistemą naudą.

XX a. gale ekonomistų ir politologų tarpe išpopuliarėjo verslo politikos strategija. Pasirėmus žaidimų teorija formaliai modeliuojama, kaip bus įtakojamas ūkis kišantis valstybei.

Internevcionizmo naudojimo pavyzdžiai:

• politika Nei Dell Jungtinėse Amerikos Valstijose Didžiosios depresijos laikais XX a. trečiame dešimtmetyje.
• Maršalo planas vakarų Europos valstybėse.
• Erhardto planas Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo
• valstybės kontroliuotas Japonijos, Taivanįir Pietų Korėjos pokario ūkio atstatymas
• Kinijos Liaudies Respublikos ūkis nuo 1975 metų iki šių dienų
• Europos sąjungos žemės ūkio politika
• Argentinoje dalinė ūkio nacionalizacija XX a. trečiajame ir septintajame dešimtmetyje
• Meksikos dalinė ūkio nacionalizacija XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje
• intervencinė valstybės politika Brazilijoje XX a. septintajame dešimtmetyje
• Indijos liaudies kongreso vyriausybių intervencinė politika Indijoje XX a. penktajame, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje.
• visuose socialistinėse valstybėse praktiškai visas ūkis buvo valstybinis

Visos valstybės mažiau ar daugiau kišasi į savo valstybių ūkį, labiausiai „liberaliomis“ (mažiausiai besikišančiomis) laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos, Malaizija, Čilė.