Italikų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Italikų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kentuminių kalbų grupė. Žinomi 2 italikų kalbų pogrupiai:

• Sabelų, įskaitant:
  • Oskų kalba, vartota Apeninų pusiasalio pietų-centriniame regione
    • Volskų kalba
  • Umbrų kalba, vartota Apeninų pusiasalio šiaurės-centriniame regione
• Lotynų-faliskų, įskaitant:
  • Faliskų kalba, vartota į šiaurę nuo Romos, Falerii Veteres (dabartinės Civita Castellana) apylinkėse
  • Lotynų kalba, iš pradžių vartota Apeninų pusiasalio centro-vakarinėje dalyje, vėliau Romos užkariavimų išplatinta po visą Romos imperiją

Italikų kalbomis kalbantys žmonės nebuvo pirmieji Italijos gyventojai, jie atkeliavo į Apeninų pusiasalį maždaug 1500 m. pr. m. e., galbūt iš centrinės ar rytų Europos ties Dunojumi. Iki to laiko Italijoje gyveno neindoeuropiečių tautos, tokios kaip etruskai.

Pirmieji įrašai italikų kalbomis (lotynų kalba) datuojami VI-V a. pr. m. e. Buvo vartojamos įvairios italikų rašto modifikacijos (šis raštas rėmėsi graikų raštu. Italikų kalbose aptinkama nedidelė etruskų kalbos ir ryškesnė senosios graikų kalbos įtaka.

Romos miestui ėmus dominuoti ir užkariavus visą Italiją, lotynų kalba išstūmė kitas italikų kalbas (manoma, kad I a. m. e. jos jau buvo išnykusios). Iš liaudinės lotynų kalbos vėliau susidarė romanų kalbos.

Dalis kalbininkų prie italikų kalbų priskiria ir venetų kalbą.