Japonų raštas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiuolaikinės japonų kalbos rašto sistema yra sudėtinė, joje tampriai tarpusavyje susipynusios trys atskiros sistemos: iš kinų kalbos perimtos ideogramos hanzi ir vietoje sukurtos dvi skiemeninės abėcėlės kana. Jos turi tam tikras specifines funkcijas ir kasdieniniame gyvenime vartojamos paraleliai. Be jų dar egzistuoja lotyniška abėcėle paremta rašto sistema.
Turinys |
[taisyti] Rašymo būdas ir kryptis
Skirtingai nuo lotyniškos abėcėlės, kurioje „i“ raidė užima mažiau vietos nei kitos raidės, visiems japonų rašto sistemos ženklams skiriama tiek pat vietos.
Galimos rašymo kryptys yra dvi: iš kairės į dešinę, arba iš viršaus į apačią (eilutės tokiu atveju slenka iš dešinės į kairę). Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paplitęs rašymas iš dešinės į kairę.
[taisyti] Kiniškų ideogramų atėjimas
Iki pat kinų kultūros invazijos VI-VII a., vietinės kilmės rašto japonai neturėjo.
Nėra tiksliai žinoma ir tai, kada tiksliai kinų rašto tradicijos pasiekė Japoniją, nes iki VI a santykiai su Kinija ir Korėja buvo gana sporadiški. Gali būti, kad pirmieji šaltiniai atkeliavo jau III ar V a., tačiau aišku, kad valstybiniu mastu kinų raštas pradėtas naudoti VI a. pabaigoje, kuomet Yamato šalyje (Japonijoje) vyko didelės valstybinės reformos.
Kinų rašmenys yra pritaikyti išimtinai kinų kalbai, ir tas faktas gerokai sunkino jų adaptaciją skirtingų kalbų tautose. Tai anksčiau jau buvo patyrę ir vietnamiečiai, ir korėjiečiai. Tačiau svarbu pažymėti, kad kinų raštas ir visa kultūra plito neatsiejamas nuo literatūrinės kinų kalbos wenyu, todėl to meto inteligentija visoje Rytų Azijoje privalėjo mokėti šią kalbą. Tai šiek tiek panašu į lotynų kalbos įsigalėjimą viduramžių Europoje.
Kadangi pačioje japonų kalboje dar nebuvo daugybės mokslo ir filosofijos terminų, kuriomis laisvai operavo Kinija, ši terminologija buvo pasiskolinta tiesiogiai, pasisavinant tiek užrašymą, tiek kinišką tarimą. Tačiau kadangi pilnai išlaikyti tarimą autentišką japonai negalėjo, jis pamažu buvo sujaponintas. To pavyzdžiai pateikiami:
- 火山 kin. huashan, jap. kazan, „ugnikalnis“
- 哲学 kin. zhexue, jap. tetsugaku, „filosofija“
- 儒教 kin. rujia, jap. džiukyo, „konfucianizmas“
- 仏教 kin. fojia, jap. bukkyo, „budizmas“
- 皇帝 kin. huangdi, jap. kotei, „imperatorius“
Tokiu būdu į japonų kalbą atėjo daugybė skolinių iš kinų kalbos, o sykiu ir tuos skolinius užrašantys hieroglifai, kurie buvo tariami pagal modifikuotą kinišką tarimą. Tas modifikuotas kiniškas ideogramos tarimas japoniškai vadinamas on-yomi
[taisyti] Rašto pritaikymas japonų kalbai
Galima sakyti, kad ankstyvojoje rašto priėmimo stadijoje daugiau keitėsi pati japonų kalba, o ne raštas. Tačiau ilgainiui, vystantis vietinei kultūrai, ypač suklestėjus literatūrai, radosi būtinybė rašyti japonų kalba.
Čia buvo susidurta su dviem pagrindinėmis problemomis:
- Japoniškos kilmės žodžių, kurie šalyje vartoti nuo seno (pvz., veiksmažodžių, kasdieninio vartojimo daiktavardžių, būdvardžių) užrašymas. Skirtingai nei kinų kalboje, kur žodžiai yra vienskiemeniai, japoniškos kilmės žodžiai yra daugiaskiemeniai. Pvz., kiniškai „kalnas“ yra tariamas shan, o japoniškai – yama, kiniškai „aš“ tariamas wo, o japoniškai – watashi. Problema išspręsta nutarus, kad japoniškos kilmės žodžiai bus rašomi tais pačiais kiniškais hieroglifais, bet tariami japonišku tarimu. Tokiu būdu hieroglifas 山, kuomet yra vienas ir reiškia „kalną“, japoniškai tariamas yama, tačiau, pavyzdžiui, kiniškos kilmės junginyje 火山 kazan, reiškiančiame „ugnikalnį“, jis tariamas zan. Tai buvo priežastis, dėl ko japonų kalboje vienas hieroglifas turi bent du tarimus, kurių vienas vadinamas on-yomi, o kitas (japoniškos kilmės) – kun-yomi
- Gramatinių galūnių ir priesagų rašymas. Japonų kalba, skirtingai nuo kinų, yra agliutacinė, tad turi sudėtingą kaitymo galūnėmis ir priesagomis sistemą. Toms galūnėms parašyti būtinai reikėjo ženklų, kurie neturėtų prasmės, bet rodytų tik tarimą. Norint perteikti šį ypatumą, X a. šalia naudojamų kiniškų ideogramų buvo sukurta ypatinga skiemeninių ženklų sistema — kana, turinti dvi grafines formas, hiraganą ir katakaną. Kanos sistema susideda iš 50 (realiai 46) skiemenų.
Kanos sukūrimas užbaigė sudėtingą kinų rašto japonizacijos procesą.
[taisyti] Rašto komplikuotumas
Japonų raštas, priskiriamas ideografiniam-skiemeniniam tipui, gali būti laikomas vienu komplikuočiausių pasaulio raštų, kadangi čia ne tik naudojamos trys atskiros sistemos (kandži, hiragana ir katakana), kurių vartojimo ribos nėra tiksliai apibrėžtos, bet ir pačios ideogramos turi komplikuotą dviejų tarimų (on-yomi ir kun yomi) sistemą (ko nėra nei kinų, nei korėjiečių, nei vietnamiečių rašto sistemose).
[taisyti] Reformos
Japonų raštas lengvai duodasi transkribuojamas (dėl kalbos fonetinės sistemos paprastumo), ir jo transkribavimo sistema į lotyniškus rašmenis buvo kuriama dar XVI a. Šiuo metu naudojama transkribavimo sistema yra romaji (lotyniški rašmenys), kuri užsienyje naudojama užrašyti japonų vardams ir pavardėms, pavadinimams ir etnonimams.
Nors buvo projektų pakeisti komplikuotą japonų raštą paprastesniu lotynišku, arba bent jau rašyti viską viena kuria nors kana, jie nebuvo priimti. Kana negali būti vartojama savarankiškai.
Viena reforma, kuri buvo padaryta, siekiant supaprastinti japonų raštą, buvo atlikta 1946 m., kuri nustatė 1829 naudojamų hieroglifų skaičių. Kiti seniau naudoti hieroglifai nebėra mokomi, o žodžiai, kuriais jie seniau rašyti, rašomi katakana.
